Naujausios
Kol kalba tremtiniai – klausykimės
Nijolė SAIMININKIENĖ
„Kelmės krašto“ redkolegijos narė
„Ne ne, ne toks vagonas buvo, ne ten stovėjo. Ant ano kelio stovėjo“,- vienas per kitą rodė ir kalbėjo Tytuvėnų tremtiniai, susirinkę į buvusios savo tremties stotį. Čia nebuvo tokiai progai neretai statomos scenos ar pakylos, negrojo muzikantai ir nedainavo chorai. Po tremties atminimo lenta, prikalta ant geležinkelio stoties pastato sienos, stovėjo krepšys neužmirštuolių ir senas lagaminas.
Kai pasisukau eiti į vagoną su tuo lagaminu (suprask, vykstu etapu į tremtį), iš paskos tremtiniai replikavo: „O! Tokiu žingsniu į Palangą važiavom, ne į Sibirą.“
Viskas tuomet buvo kitaip.
„Čia buvo mano vieta“,- sako Aldona Augustienė, ir eina į liktarnos menkai apšviestą kairįjį vagono kampą, sėda ant medinio suolo. Visi susigraudinam.
Jonas Sinušas, atsisėdęs tame pačiame kampe, pasakoja, kad vagonas buvo per pus mažesnis, medinis, žemesnis, langai buvo viršuje.
Stasys Rimantas Bacys iš kito vagono galo atliepia, kad langai buvo su grotom. „Ne gyvuliniai tai buvo vagonai, tai buvo prekiniai vagonai, perdaryti žmonėms...“. Paeiliui po vieną prisimena: „Va, kaip čia (rodo) stovėjo buržuika...Dviaukščiai mediniai gultai...Vyrai ir moterys, vaikai, nėščios, gimdančios – visi kartu...“ Moterys braukia ašarą.
Mes su Ona Karpiniene vaizduojam tremtines. Iš seno lagamino traukiu drobinį ryšelį su lupenomis virtų bulvių, Ona iš ano laikmečio švarko kišenės išsiima į rudą popierių tarytum paskubom įvyniotą druskos saują. Įsivaizduojam, kad vagone tremtiniai galėjo taip valgyti. „Panašiai...“,- sako jie.
Apsidalinam bulvėmis, lupam jas ir kalbamės. Šimulienė pasakoja: „Vienas žmogus, tas, iš stribų, kur atėjo mūsų išvežti...(susigraudina). Tai jam žvakę reikia uždegti, koks geras buvo. Sako, jūs dėkitės daiktus, o aš jums avį į kelionę papjausiu ir susūdysiu. Papjovė, susūdė, mes susidėjom...Toks geras...O kitas, man rods, tytuvėniškis, veždamas mus sunkvežimiu atsisuko ir sako: Paskutinį kartą matot Tytuvėnus. Daugiau čia jūsų kojos nebus...Tai va, ir tarp stribų labai skirtingų žmonių buvo“. Abu Šimuliai grįžo į Tytuvėnus, gražų amžių gyvena.
Paskui Aldona Augustienė pasakos, kad jų šeimai stribai irgi liepė pasiskersti kiaulę, tik vežtis nedavė. Jonas Sinušas paaiškina, kad stribai tremčiai pasmerktiesiems dažnai liepdavo papjauti ir išdarinėti kiaulę. Tik vežtis neleisdavo. Išdarinėta kiaulė likdavo jiems.
Broliai Baciai vienas per kitą pasakoja, ką išgyvenę. „Tas (Algirdas, aut.past),- rodo pirštu į jauniausiąjį – tai dar visai kūdikėlis buvo, skudurėliuose suvyniotas gulėjo. Mama vežėsi morkų, tai tom morkom visą kelią maitino. Taip ir išgyveno vaikas...“
Juozas Bacys traukia tremties nuotraukas. Jose visi smagūs, jauni. Vienoj nuotraukoj guli ant žolės vyrukai, merginos. „Čia balius buvo“,- džiaugiasi. „O čia jau mus rusai išlydi“,- rodo kitą nuotrauką. Stovi visi kažkokio aplūžusio medinio namo fone, didelis būrys žmonių, iš kraštų – vyrai su armonikomis. Laimingi, į Lietuvą, namo...
„Nebuvo tada mums vietos Lietuvoj“,- kalba Aldona Augustienė. Jos šeima buvo ištremta visai į Šiaurę, netoli poliarinio rato, kur jau nebebuvo nei geležinkelio bėgių, nei namų, tik ledai ir sniegas. Ji išgyveno, bet ten mirė jos močiutė ir daugybė žmonių, neatlaikiusių šalčio ir bado. Išveždavo juos per ledą už keturiolikos kilometrų į mišką, ten kažkaip užkasdavo. Aldona pasakoja, kad grįžusi tik gerų žmonių dėka buvo priimta į parduotuvę mokine, nes tremtiniai buvo „liaudies priešai“. O vis tiek dauguma važiavo namo. Juk Sibire tėvai dainavo: „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus...“
Liucina Nacienė pasakoja, kad dėl tremties tėvai ją nustojo leisti į mokyklą, nes gyveno pasiturimai, o į klasę po nakties neateidavo tai vienas, tai kitas vaikas. „Išvežė naktį“,- konstatuodavo mokytoja. Liucina matė gurguolę tremtinių, vežamų keliu į stotį. „Kaip jie šaukė, kaip jie verkė...neįmanoma nei apsakyt, nei pamiršti.“
„Aš nesu tremtinė. Aš politinio kalinio duktė“,- kalba Irena Svaldenienė, nuo išvežimo kadaise paslėpta kaime prie Tytuvėnų, pas gimines. Prisimena, kai po suėmimo kalėjime pamatė tėvą, neatpažino – toks sudaužytas buvo. Nuteisė ir išvežė į lagerį. Jos tėvas sugrįžo iš Sibiro, ir atimti namai buvo sugrąžinti, bet metai, praleisti išsiskyrime su šeima, paliko savo pėdsakus visoje giminėje.
„O mano tėvelį, nesuspėjusį valdžiai laiku atiduoti grūdų, apkaltino sabotažu, išvežė ir pasodino į kalėjimą. Mes daugiau jo niekada nebematėm. Negavom jokios žinios, jokio laiško. Po ilgo laiko pasakė, kad mirė...Nei kur, nei kaip – niekas neaišku...Liko mama su keturiais mažučiais vaikais be nieko – viską stribai atėmė“,- graudinasi Danutė Radavičienė.
Ona atneša anuos laikus menantį metalinį arbatinuką su karštu vandeniu, anuometinių metalinių puodukų. Sako, kad stoties viršininkas geras pasitaikė, karšto vandens leido įsipilti. „Rundelyje“ užpliko šviežiai nuskintų ramunėlių žiedų, senu tėvų duonriekiu raiko juodos duonos kepalą. „Tikra, lietuviška“,- sako vyrai, kanda duonos, užgeria plikytom ramunėlėm. Sakau, cukraus tai nėra. Juokiasi tremtiniai, sako, koks cukrus? Neturėjom jo vagone...
Tremtiniai kalbasi. Pasakoja savo gyvenimus, linksmus ir liūdnus nutikimus. Paprašyti padainuoti, kuklinasi, bet galiausiai visi užtraukia „Vai, ko nusižvengei, bėrasai žirgeli“.
Broliai Baciai juokauja, kad gerai dainai kai ko pritrūko, tokio skaidraus, tremtyje tėvas varydavo, rusus ir savus viršininkus maldydavo gera namine. Vyrai ir vėl juokiasi, kalba, galiausiai stojasi eiti namo, vieni kitiems padeda lipti iš vagono. Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas dėkoja, kad žmonės atėjo. Danguolė Žukauskienė dėkoja, kad tremtiniai išgyveno, kad dar kalbasi su mumis, tremties nepatyrusiais.
Pagalvojau: kol yra kalbančiųjų – klausykimės. Klausykimės, kol jie šalia. Nes galim užmiršti, kad už turtus ir padėtį visuomenėje svarbesnė yra Tėvynė. Jeigu dar neužmiršom.
Romo Čerkausko nuotr.
TREMTINIAI: Birželio 14-ąją į Tytuvėnų geležinkelio stotį, iš kurios 1941 -aisiais, birželio 14 -ąją, ir vėliau į Sibirą buvo tremiami lietuviai, susirinko tytuvėniškiai tremtiniai. Pasidaliję prisiminimais jie nusifotografavo prie vagono.
VAIZDAVIMAS: Pradžioje nusprendėme pavaizduoti tremtines.
PASAKOJIMAI: Buvę tremtiniai vagone pasakojo savo tremties istorijas.