Kraštietės tapybos parodą lydi Šventojo rašto žodžiai

Pa­veiks­lų ir Šven­to­jo raš­to žo­džių der­mė pa­ro­do­je aki­vaiz­di. Vė­liau au­to­rė sa­kys, kad Die­vas jos gy­ve­ni­me la­bai svar­bus ir jei­gu ne jis, ne­ži­nia, kur da­bar bū­tų ir ar iš vi­so ta­py­tų.

„Per vi­sus eta­pus su­vo­ki, kad ne­no­ri, ne­ga­li pieš­ti, bet kaž­kas įde­da tau į šir­dį ir per ta­vo ran­kas su­ku­ria dar­bus“, – tei­gė me­ni­nin­kė, taip sa­vo ge­bė­ji­mus įver­tin­da­ma, kaip aukš­tes­nių jė­gų nuo­pel­ną.

Į ta­py­bą Vil­ma Stio­pi­nai­tė ėjo tiks­lin­gai ir at­kak­liai. Aš­tuo­ne­rių me­tų pra­dė­jo lan­ky­ti Jo­niš­kio Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­lą, ku­rią bai­gu­si dar kar­tą kar­to­jo kur­są, taip įtvir­tin­da­ma sa­vo ge­bė­ji­mus, la­biau juos iš­lais­vin­da­ma. Da­bar au­to­rė šiek tiek ap­gai­les­tau­ja, kad paaug­lys­tė­je su­si­dū­rus su di­le­ma, ar at­si­dė­ti dai­lei, ar ki­tiems da­ly­kams mo­kyk­lo­je, nu­svė­rė moks­lai, tad ne­spė­jo la­biau at­si­skleis­ti.

Įs­to­jus į Dai­lės aka­de­mi­ją jau­na­jai kū­rė­jai trū­ko pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo ta­len­tu, tad 23-ejų me­tų išė­ju­si iš šios mo­kyk­los gal­vo­jo nie­ka­da ne­be­ta­py­sian­ti, bet jau po mė­ne­sio Nor­ve­gi­jo­je su­pra­to ne­ga­lin­ti gy­ven­ti be tep­tu­ko ir da­žų. Grį­žu­si įsto­jo į Šiau­lių Uni­ver­si­te­tą, kur bai­gė dai­lę.

Pas­ku­ti­nis Vil­mos Stio­pi­nai­tės pa­veiks­las Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­re su­reng­to­je pa­ro­do­je – tai rė­mai su bal­to po­pie­riaus la­pu, ant ku­rio švie­sio­mis gel­to­no­mis rai­dė­mis už­ra­šy­ta „Ry­to­jus“, nes kaip au­to­rė sa­ko: „Vi­si jį ga­li­me su­si­kur­ti gra­žų, bal­tą. Tai mū­sų pa­si­rin­ki­mas, ko­kį jį nu­pie­ši­me. To­kia šios pa­ro­dos min­tis.“