Naujausios
Kryžius primena pokario tragediją
Raudėnų seniūnijos Švendrių kaime sekmadienį pašventintas kryžius, kuriuo įamžintas 1945 metų liepos pabaigoje sudegintų, išžudytų dviejų sodybų gyventojų atminimas.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Sudegintos dvi sodybos
1945 metų liepos 31-osios pavakarę Leningrado fronto užnugario apsaugos junginio 217-ojo pasienio pulko pirmojo bataliono apie 60-70 karių naktį sudegino dvi sodybas su žmonėmis – Klemanskių ir Lipskių šeimas.
Liepsnose žuvo Ona Klemanskienė, gimusi 1900 metais, jos dukra Joana (1921 m.) ir sūnus Alfonsas (1931 m.). Prie liepsnojančių namų buvo nukankintas Antanas Klemanskis (g. 1898 m.).
Savo sodyboje žuvo Adomas (g. 1874 m.) bei Julija (g. 1894 m.) Lipskiai. Enkavedistai pačiupo iš liepsnojančio namo bandžiusį išbėgti sūnų Viktorą (g. 1926 m.) ir čia pat nužudė. Namo šeimininkei pavyko pasprukti iš namo, bet nuo patirto siaubo ji tuoj pat išprotėjo.
Netoliese tada gyvenusi Johana Martinkaitė-Sutkienė, dabar kuršėniškė, prieš pašventinant atminimo kryžių pasakojo, kad tą vakarą prie miško skambėjo dainos – matyt, girtavo enkavedistai ir stribai. Saulei leidžiantis jie ėmė bėgti, vieni – Lipskių, kiti – Klemanskių pusėn.
Lipskių sodyboje pirmiausiai nušovė šunį. Sproginėjo granatos.
Adomo Lipskio kaulus rado kamine sudegusius.
Liko gyvas iššokęs pro langą
Sofija Ruškutė-Ulčinskienė, gyvenusi Budvydžių kaime, maždaug už septynių kilometrų nuo Švendrių, mena, kad tą naktį į jos langą pasibeldė mirtinai persigandęs žmogus. Tai buvo jos devyniolikmetis pusbrolis Kazimieras Klemanskis.
Iš jo Ruškai sužinojo, kad Klemanskių sodybą apsupo kareiviai, visus suvarė į trobą, surišo už nugaros rankas. Išmetė iš lovų čiužinius, apipylė žibalu ir uždegė. Duris iš lauko užrėmė. Į bandžiusius šokti pro langus – šaudė.
Kazimieras ir tėvas, atrišę vienas kitam rankas, bandė gelbėtis. Antanas Klemanskis, iššokęs pro langą, bėgo į rugius ir buvo nušautas prie tvarto. Sūnus pasileido į mišką. Nors pro šalį švilpė kulkos, jam pavyko pabėgti.
Po to žudikai šaudė abiejų sodybų gyvulius, visą naktį tvarkė jų mėsą. Ją išsivežė.
Žmonės kalbėjo, jog Klemanskiai daug medaus turėjo. Vėliau jį stribai Tryškiuose kaimynams dalino.
Iš gražių sodybų Švendriuose liko smilkstančios degėsių krūvos. Kitą dieną žmonės į Kuršėnų kapines lydėjo keturis baltus karstus su tuo, kas liko iš dviejų šeimų.
Pasak S. Ruškutės-Ulčinskienės, ji buvo pakviesta liudyti, kad šeimas iššaudė ne tarybiniai kariai, o miškiniai, bet ji nesutikusi.
Kraštietis suteikė istorinės medžiagos
Lipskių sodybos vietoje 1990 metais buvo pastatytas Antano Stupuro padarytas kryžius. Jį palaipsniui sunaikino laikas.
Pasak Pažižmėlių seniūnaitės Janinos Samienės, gyvenančios Švendriuose, dėl naujo kryžiaus šiemet bendruomenė kreipėsi į Raudėnų seniūną Antaną Venckų. Jis palaikė švendriškių idėją, padėjo.
Kryžių padarė dirvonėniškis Vladas Sutkus.
V. Sutkus susirinkusiesiems pasakojo, kad jis, ruošdamasis šiam darbui, susipažino su Vilniuje gyvenančiu rašytoju, kritiku Stasiu Lipskiu, kurio seneliai sudeginti Švendriuose. Jis pateikė istorinės medžiagos, pasakojančios apie šiame kaime žuvusius žmones. Tai buvę meniškos sielos, taurūs žmonės. Todėl kryžiaus ornamentuose jis stengėsi įpinti ir dalelę jų sielos.
Kryžių pašventino Raudėnų parapijos klebonas Rimvydas Žeknys.
Vėliau prisiminimais dalytasi Raudėnų parapijos namuose.
Autoriaus nuotr.
MEISTRAS: Kalba kryžių padaręs Vladas Sutkus.
KAIMAS: Prie naujojo kryžiaus nusifotografavo žuvusiųjų giminės ir buvę pažįstami.
ATMINTIS: kryžius pastatytas buvusio Lipskių gyvenamojo namo vietoje.
LIUDIJIMAS: Johana Sutkienė (kairėje) ir Sofija Ulčinskienė gerai pamena tragiškuosius Švendrių įvykius.
Johanos SUTKIENĖS albumo nuotr.
LAIDOTUVĖS: Lipskiai ir Klemanskiai palaidoti keturiuose karstuose.