Naujausios
Kūrėjų šeimyna
Konkurse „Prozos aruodai“ beveik kasmet dalyvauja tytuvėniškių Zondelių šeima. Rašo Vilma, Eimutis ir jų dukrelės Laimutė bei Gabrielė. Skaitytojams siūlome žiupsnelį jų kūrybos.
Vilma ZONDELIENĖ
Kol plaka širdis
Seselė įvežė mane į palatą. Ten jau gulėjo vidutinio amžiaus moteris. Ji pakėlė galvą, nusišypsojo ir prisistatė: „Rima. Dabar būsim draugės, nes miegosim greta.“
Pajutome viena kitai simpatiją. Per kelias valandas supratau, kad ji jaučiasi ypatingai blogai. Ištisomis paromis kvėpuodavo deguonimi. Kraujo spalva buvo ryškiai violetinė. Nuo menkiausio prisilietimo atsirasdavo mėlynės. Miegodama garsiai dejavo, o prabudusi ištisai kosėdavo ar dusdavo.
Vos ne kas valandą matavosi kraujospūdį ir temperatūrą, o tyrimus darydavo kasdien ir ne po vieną. Jai atrofavosi raumenys. Vos galėdavo šalia lovos įsikibusi į tualetinę kėdę atlikti gamtinius reikalus.
Bet ji visada šypsodavosi. Pasakojo, kaip vaikystėje pas mamą bėgiodavo pievomis, pindavo vainikus, kaip išleistom kasom supdavosi sūpynėse po senu ąžuolu tėvų sodyboje. Kaip paaugusi pamilo žavu jaunuolį Virgį. Kaip džiaugėsi draugais, kurių turėjo daug. Jaunystėje ji daug keliavo. Aplankė daugelį šalių, dviračiu išvažinėjo visus miesto keliukus. Ištekėjo už mylimo žmogaus.
Kartą išdrįsau paklausti jos: „Rima, kuo jūs sergate? Kokia liga iš jūsų reikalauja šitiek jėgų ir stiprybės?“
- Gimiau su širdies yda, – sunkiai dėliojo žodžius. – Su ja kovoju iki šiolei. Kelis kartus sirgau plaučių uždegimu, todėl jie labai nusilpę. Prieš dešimtmetį patekau į žiaurią avariją, kurios metu dvejose vietose trūko plautis, o dar ir lūžę šonkauliai gerokai apgadino. Gydymas užtruko ilgai. Vos atsistojus ant kojų žiemą vėl susirgau plaučių uždegimu, netrukus prisidėjo ir bronchitas. Kosėjau taip smarkiai, kad geldavo balso stygos. Tada antrą kartą trūko plautis. Vėl kone metus praleidau ligoninėje. Išėjusi iš ligoninės vos galėjau kvėpuoti, plaučiai jau sunkiai funkcionavo.
Tačiau aš nepasidaviau: pradėjau daugiau vaikščioti pušynuose, užsirašiau į sveikatingumo centrą. Tik netrukus teko visko atsisakyti, nes labiau ėmė nykti raumenys. Pradėjau dusti ir nuo menkiausio prisilietimo atsirasdavo kraujosruvos. Atlikus daugybę tyrimų, paaiškėjo, kad reikia persodinti plaučius ir širdį. Jie vos juda.
Rimai nuriedėjo dvi ašaros, o aš mėginau raminti, kad tikrai atsiras donoras.
Rima nusišypsojo ir tarė:
- Aišku, būtinai gausiu organus. Stebuklų juk būna... Juk tikrai būna? Nejaugi tu netiki? Tokia jauna, o pesimistė. Visai nesvarbu, kad penkiolika metų nerado donoro todėl, kad labai reta kraujo grupė. Šiais metais tikrai suras man plaučius ir širdį.
Rima atsigulė. Mačiau, kaip šluostėsi ašaras, o aš, gulėdama gretimoje lovoje, prikandau sau liežuvį, kad nepradėčiau verkti.
Mūsų palatoje dar gulėjo dvi senutės. Abi mėgdavo išgėrinėti. Viena buvo labai silpna, o kita – užkietėjusi kleptomanė. Keletą kartų mėgino pavogti mano antibiotikų lašelines ir skanėstus iš gretimų palatų. Savo žygiais ir po antklode slepiamais skanėstais ji Rimai pakeldavo nuotaiką. O kai užgeso silpnosios senutės gyvybė, Rima suglumo visai. Ji matė, kaip medikai mirusiąją gaivino elektrošoku, kaip jos kūnas įsitempdavo ir krisdavo patalan, kaip paskutinis atodūsis išsprūdo pro suspaustas lūpas.
Po ilgų ligos metų Rima jau vos ne vos išlipdavo iš lovos, du žingsnius žengdavo iki tualetinės kėdės ar kriauklės šalia lovos. Dažnai, neišlaikiusi pusiausvyros, pargriūdavo ant žemės. Ji nebegalėjo išeiti į lauką. Pamažu pavirto į gyvą lavoną.
Kai Rima pradėjo keliauti po ligonines, jos santuoka ėmė byrėti į šipulius. Vyras vis dažniau negrįždavo į namus, o jo telefonas nuolat būdavo išjungtas. kai pavykdavo prisiskambinti, atsiliepdavo vis kita moteris.
Rima nepalūžo, tarsi nematydama to, kas vyksta. Džiaugėsi kiekvienu lankytoju, ypač vaikais, kurie itin retai atvykdavo iš didmiesčio. Tik vis labiau ilgėdavosi Virgio... Moteris prašė visų, kad uždegtų žvakutę bažnyčioje ir pasimelstų Dievuliui, kad ji sulauktų taip reikalingų organų. Tačiau tik jos viltis buvo didelė. Šeimos nariams buvo jau per skaudu matyti ją tokią sunykusią.
Ilgam gydymui Rima išleido viską, ką turėjo. Pardavė dviaukštį namą, apsigyveno vieno kambario bute. Pardavė automobilius, papuošalus. Viską investavo į savo sveikatą: įsigijo deguonies balioną ir visa kitą aparatūrą, kurios reikėjo.
Netrukus pradėjo didėti skolos, nes vien vaistai kainuodavo galybę pinigų. Net distiliuoto vandens deguoniui ligoninėje visiems neužtekdavo, tekdavo pirktis pačiai.
Praleidus ligoninėje keturis mėnesius, gydytojai pasiūlė Rimai keltis į slaugos skyrių. Ši ligoninė jau nebegali jos laikyti. Arba išrašo į namus. Rimą tai pribloškė. Slaugos ligoninėje nėra deguonies prijungimo. O namuose – kas ją prižiūrės? Pravirko... Atėjo metas mirti?
Suvažiavę artimieji dvi dienas sprendė, ką daryti, ir nusprendė ligonę vežti namo ir samdyti jai slaugytoją. Rima nenoromis dėjosi savo daiktus ir braukė ašaras.
Ryte jos savijauta pagerėjo. Mažiau dusino, o ir kai kurios kraujosruvos, regis, buvo blyškesnės. Į palatą įėjo gydytojas. Bakstelėjo pirštu į mane ir į kitą ligonę prie lango ir pasakė:
- Judvi keliaujate su sesute pasidaryti tomogramos. O jūs, Jankauskiene, dėkitės savo daiktus. Iš Vilniaus jau išvyko reanimobilis jūsų paimti. Atsirado širdies donoras.
- Dėkoju, Dieve, už gyvybę, už širdį, už laimę, – garsiai meldėsi moteris.
Verkė ir juokėsi. Laukė nesulaukė, kada atvyks žadėtas reanimobilis. Šimtas kilometrų iki Vilniaus jai atrodė kaip visa amžinybė.
Santariškių ligoninės daktaras nuramino ją pasakęs – kai tik sustiprės po širdies operacijos, iš karto persodins ir plaučius.
- Operacija pavyko sėkmingai, – išėjęs iš operacinės burbtelėjo gydytojas, – o kaip gis, matysim. Viskas Dievo rankose...
Rima ėmė taisytis. Net oda pradėjo atsigauti, ėmė po truputį rausvėti. Ji dėkojo Dievui už didžiausią stebuklą – širdį, – kurios taip laukė... Tačiau trečios dienos vakare po operacijos pakilo temperatūra. Rima visus nuramino sakydama, kad po tokių operacijų tai yra normalu. Deja, prieš aušrą tapo aišku, kad kažkas negerai... Rima nusilpo, akys apsiblausė, ji gulėjo tarsi negyva.
Medikai ramino – viskas yra gerai. Tai tik temperatūra kalta.
Rima žiūrėjo bejausmėmis akimis į lubas tarsi sakydama:
- Jau viskas... Jau viskas...
Gydytojai sukvietė artimuosius ir pasakė, kad pacientei širdis neprigijo. Tik valandų klausimas, kada ji sustos.
Susirinko į palatą visa šeima. Jie drąsino Rimą, kad tai tik uždegimo pasekmės, kad viskas bus gerai. Ji tik pritariamai iš paskutiniųjų jėgų šypsojosi.
Pavakaryje atėjo ypatingas lankytojas, kuris visus tuos mėnesius nesirodė. Priėjęs prie lovos paėmė jos ranką ir nedrąsiai tarė: „Kaip tu, Rima?“
Rimos skruostais nuriedėjo ašaros. Taip ilgai jo laukė... Vis tikėjosi, kad vyras paklydėlis grįš. Ir jis atėjo... Šitiek metų mylėjo tik jį vienintelį. Sukaupusi jėgas kimiu balsu pratarė:
„Laikausi, Virgeli. Dar mudu pasisupsime po senu ąžuolu kaip kadaise...“
Po tų žodžiu nusviro jos galva, ir iš tvirtų Virgio rankų išslydo gležna, išsekusi Rimos ranka. Net paskutinį atodūsį Rima nesužinojo, kad Virgį, turintį kitą šeimą, aplankyti ją ligoninėje vargais negalais įkalbėjo jos mama.
Eimutis ZONDELIS
Mano didžiausia žuvis
Atėjo ilgai laukta vasara. Oras nelepino didele šiluma, bet porą gražių dienelių savaitėje galėdavai ištaikyti.
Pamenu, buvo penktadienis, ankstyvas rytas, tik pradėję švisti. Lauke nebuvo šilta, bet rytas žadėjo gražią saulėtą dieną. Pasiėmęs stiklainį nuėjau už daržinės pasikasti sliekų. Daržinė buvo apsamanojusi, nuo senumo net sukrypusi, atrodė, kad ir ji nori pasitikti saulę, kuri kol kas nežadėjo iškišti galvos iš už debesų.
Sliekų čia buvo apstu. Per porą minučių prisirinkau jų kiek reikėjo. Atsitiesiau ir visa krūtine įkvėpiau oro. Jis buvo toks gaivus, jog atrodė, kad nuo didesnio įkvėpto oro kiekio trūks plaučiai.
Ant žolės gulė tokia rasa, jog atrodė, kad smulkesni žolės stiebeliai sulūš nuo jos svorio. Pamiškėje matėsi kelios tiršto rūko salelės, iš kurių kyšojo lyg milžinų didžiulių medžių galvos.
Susirinkau meškeres, myniau dviračiu link ežero. Prie pat ežero privažiuoti nebuvo galima. Bijojau palikti dviratį toliau, kad po žvejybos netektų namo eiti pėsčiomis. Palikau pakely, senutės sodyboje.
Eiti reikėjo per pievą. Žolė, siekianti kaklą, vėlėsi po kojomis. Reikėjo nešti meškeres, graibštuką, kibirėlį pašaro ir dar kelias smulkmenas kuprinėje. Šiaip ne taip nusibroviau iki ežero. Buvau šlapias kaip po gero lietaus, rasa smelkėsi iki kaulų. Buvo šalta, kūnas ėjo pagaugais. Tikėjausi, kad išlįs saulė ir nepakils vėjas.
Nežinodamas, kad ten yra ežeras, jo nė nepastebėtum. Apaugęs krūmais ir meldais, kurie nuo rasos svorio buvo nulinkę ir galvas sukišę į vandenį. Pasiekęs krantą, pasiėmiau valtį, susidėjau į ją mantą. Valtis buvo sena, atrodė, kad prisilietus, subyrės. Tačiau įlipus pasirodė tvirtesnė negu iš pirmo žvilgsnio..
Ežerą gaubė tirštas rūkas, nuo vandens pakilęs gal per sprindį. Sugalvojau truputį paplaukioti ir pažiūrėti, kur geriau žvejoti. Ta vieta buvo man nepažįstama. Ežere buvo daug lelijų ir lūgnių. Jos kibo už irklų ir trukdė irkluoti. Žuvies irgi buvo. Mačiau daug vandens verpetų, kuriuos sukeldavo išnyrančios žuvys. Ir senolis, paskolinęs valtį, sakė, jog žuvies čia tiek, kad gali pagauti tuščiu kabliuku. Beplaukiojant rūkas nusileido į vandenį, saulutė iškišo vieną šoną iš už debesies. Nuo saulės spindulių raibuliuojantis ežeras atrodė kerinčiai. Jis buvo toks didelis, kad kito kranto negalėjau įžiūrėti.
Žvilgtelėjau į laikrodį. Buvo be penkiolikos aštuonios. Metas pradėti žvejoti, jei noriu pagauti ką nors.
Užmečiau tris meškeres. Dviem masalui užkabinau sliekus, o vienai uždėjau bulvę. Dabar liko tik laukti.
Praėjo veik valanda. Nė viena plūdė nesujudėjo. Patikrinau, ar viskas tebėra ant kabliukų, ir vėl laukiu. Praėjo dar viena valanda. Nieko. Pradėjau nervintis. Bet gal dar po poros minučių plūdė, kuri buvo užmesta palei žolių kuokštą, pradėjo įnirtingai judėti aukštyn žemyn, aukštyn žemyn... Tikėjausi nemažo laimikio – visgi tiek laukta. Plūdė pradėjo nirti gilyn. Kirtimas. Ir štai pirmoji žuvis. Tokios didelės nesitikėjau. Vos cigaretės dydžio. Nė juokas neima...
Jau netoli pietūs, o žuvų kaip nėra taip nėra... Ką padarysi... Išsitraukiau lašinukų, agurką, duonos. Gamtoje tai tikros vaišės.
Po pietų oras subjuro. Dingo saulė, pradėjo lašnoti. Aš vis tiek tikėjausi žuvies, nes tą dieną buvau paskyręs žvejybai.
Puse aštuonių vakaro, o kol kas tik keletas smulkių ešeriokų. Tik štai vėl pradėjo stuksenti plūdė palei tą patį žolių kuokštą. Plūdė paniro, smūgis... Žuvis tikrai didžiulė, net nekyla nuo dugno. Atrodo, laikosi įsikibusi meldų šaknų. Truputį patempiu – ji tempia atgal. Galynėjomės kokį pusvalandį. Žuvis niekaip nepasiduoda. Mano rankos dreba lyg būčiau išgėręs penkis puodelius kavos. Bijau, kad neįvilktų į žoles, ir dar bijau pats per stipriai timptelti, kad nenutrūktų žuvis monstras.
Kovojau gal keturiasdešimt minučių. Man sekėsi vis geriau. Matėsi, žuvis pradėjo pavargti. Viena ranka laikiau meškerę, kita pasiruošiau graibštą. Dar po dešimties minučių pamačiau pabaisos galvą. Tai buvo ežerų karalius lynas tamsiai žalios spalvos. Dar truputį, dar... na, dar truputį... Pagaliau įvairavau į graibštuką gal keturių kilogramų žuvį. Kūnas drebėjo iš laimės. Tai buvo pats didžiausias mano laimikis.
Laima ZONDELYTĖ
Šeškas melagėlis
Pasaka
Šeškas melagėlis buvo labai gražus. Jo kailis buvo tamsus, visas blizgantis, švarus. O nosis buvo visada rasota. Vaikštinėdavo po girią visiems girdamasis, kaip jis atrodo.
Šeškiukas melagėlis turėjo bjaurų būdą meluoti visiems ir apie viską. Tai lapė uodegą nudegė, tai saulė vakare pateka, kad vilkas vargšelis numirė, kad uodas musę vedė... Nusibodo visiems jo melas, o labiausiai šeškienei. Ir šeškiukas supykęs ant mamytės, kad juo nebetiki, išėjo į mišką, kad nereikėtų jam dirbti šeškiškų darbų.
Ėjo ėjo ir pamatė gaisrą. Išsigando labai. Pylė vandenį – ugnis neužgęsta. Nudegė uodegą. Mato, kad neužgesins, tai nusprendė bėgti visus perspėti, kad pamiškėje gaisras pleška. Kai nubėgo visiems pasakyti apie nelaimę, niekas juo netikėjo. Visi galvojo, kad jis meluoja.
Tada melagėlis vėl nubėgo į mišką pas miško eigulį senį lokį paprašyti, kad užgesintų gaisrą, kad neužsidegtų visas miškas ir kad nesudegtų visi miško žvėreliai.
Lokys nuėjęs prie upės, prisisėmė vandens į seną kelmo drevę ir užgesino ugnį. Paėmė apdegusi melagėlį ir parnešė namo šeškienei.
Melagiukas mamai sako:
- Nuo šiandien aš tikrai nebemeluosiu jums. Pažadu. Ir būsiu darbštus ir vikrus jūsų mažas sūnus šeškiukas vikruoliukas.
Nuo to laiko jis nebemelavo, o buvo tikras šaunuolis, miško švaruolis.
Gabrielė ZONDELYTĖ
Oželis kvaišelis
Pasaka
Jis buvo labai gražus. Jo kailis baltas, spindintis. Gražūs, stiprūs ragiukai. Jis mėgo morkytes, eglių šakutes, nuolat kramsnodavo žolę, mėgo valgyti saldumynus. O gėrė tik šaltą vandenuką iš šaltinio. Jis kaip patrakęs lakstydavo po pievas, kalnus, pamiškes, žaisdavo su savo uodegyte ar maivydavosi prieš savo šešėlį. Mėgo tinginiauti, snausti ant šieno kupetos arba įkyrėdavo savo šeimynai. O labiausiai mėgo mekenti ir lysti į svetimus daržus.
Kartą jis straksėjo į miško pakraštį kopūstų pagraužti. Graužė graužė ir nepastebėjo, kad už kopūstų miega vilkas uodegą parietęs. Tik šoko jis iš už kopūstų, tik capt oželį kvaišelį už pilvo ir į ola nešt vaikams vakarienę virti.
Užkaitė didžiulį puodą su oželiu. Tas mekena, prašo mažųjų vilkiukų pasigailėti. Kai vilkas nusisuko, vienas pats mažiausias ir kvailiausias vilkiukas atrišo ožiukui kojas. Tas išvertė puodą, apvertė stalą, pargriovė vilką, išdaužė langą su visu rėmu, šoko pro langą. Parbėgo namo.
Nuo tada jis labai pasikeitė. Nebėjo į svetimus daržus, saugojosi vilko nasrų ir nebebuvo oželis kvaišelis.
