Naujausios
Kyla ir gražėja naujakurių sodyba
Minupiuose, senoje sodyboje, nuo praėjusių metų pabaigos gyvena naujakurių Linos ir Kęstučio Jurčiukonių šeimyna su savo trimis sūnumis, būriu avių, dviem karvėmis, išdidžiu poniu, plunksnomis besipuikuojančiu povu.
Vos per keletą mėnesių sodyba smarkiai pasikeitė. Šeimininkai turi dar daug planų.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Kęstutis Jurčiukonis gimė Alytuje, bet ne vienerius metus gyveno Panevėžio krašte. Čia ir žmoną Liną sutiko.Ten jauna šeima išgyveno septynerius metus, vėliau išsikėlė į Sidabravą. Sidabrave Jurčiukoniai gyvenimą kūrė 11 metų, susilaukė trijų sūnų: Deivido, Ugniaus ir Justino.
Į Užvenčio kraštą Jurčiukoniai atsikėlė prieš gerą pusmetį, atradę jiems patikusią vietą ir sodybą. Juos sužavėjo Žemaitijos kalneliai, nors prieš tai buvo apžiūrėję ne vieną sodybą visoje Lietuvoje: Anykščiuose, netoli Šiluvos.
„Norėjome gyventi vienkiemyje, kad ir su mažesniais patogumais negu, pavyzdžiui gyvenvietėje, nekalbant jau apie miestą. Netoli Sidabravo, už poros kilometrų – uošvių sodyba. Ten esame laikę gyvulių, juos prižiūrėti dviračiais važinėdavome. Norėjome laikyti gyvulių, paukščių niekam netrukdydami, ant savo žemės“, – pasakojo Jurčiukoniai.
Dabartinėje naujakurių sodyboje erdvės visiems užtenka. Vien sodo – 44 arai. Dalį persenusių vaismedžių Jurčiukoniai išpjovė, į jų vietą pasodino 40 medelių. Visokių, kiek tik fantazija ir finansinės galimybės leido: persikų, abrikosų, nektarinų, turkišką lazdyną, šermukšnį, trešnių, vyšnių, obelų, slyvų... Užveisė ir braškių laukelį – pasodino 900 braškių daigų. Tikisi, jog uogų užteks ne tik patiems pavalgyti, žiemai uogienių išsivirti, bet liks ir parduoti. „Kažkaip reikia gyventi ir išgyventi. Kaip sodinukai prigis, parodys laikas“, – sakė.
Sode pristatyta paties šeimininko sumeistrautų vienaaukščių ir dviaukščių avilių. Tik bitelės juose kol kas negyvena. Anksčiau buvo laikę ir devynias bičių šeimynas. Pardavę medų, susiremontavo namus.
Praėjusias Kūčias ir Kalėdas Jurčiukoniai jau sutiko naujuose namuose, kuriuose irgi reikia remonto. Šeimininkai pirmiausia susidėjo naujus langus, kad nebūtų šalta.
Apdaila Kęstutis Jurčiukonis sakė pasirūpins vėliau. Vis trūksta laiko. Statė porą šiltnamių, kad galėtų užsiauginti daržovių, nereikėtų pirkti pomidorų, paprikų ar agurkų. Pradėjo statyti ir pavėsinę.
„Mažylis sūnus vis klausia, kada pavėsinę baigsiu. Nors broliai už jį gerokai vyresni, Deividui – 18, Ugniui – 14, šešiametis Justinas nuo jų neatsilieka. Sako: „Jūs esate galvočiai, o aš – išminčius“, – juokėsi Kęstutis Jurčiukonis.
Jurčiukoniai pasakojo per gerą pusmetį spėję įsitikinti kaimynų supratingumu, gerumu. Naujakurius vietiniai priėmė šiltai. Pavasarį, sykį, sėdi visa šeimyna kambaryje ir girdi, kaip už tvarto traktorius burzgia. Nulekia – žiūri jų daržiuką kažkoks žmogus beariąs.
„Klausiu aš jo, kodėl taip elgiasi. O jis: „Negi man sunku?“. Dar kitą sykį visi keturi su grėbliais šieną grėbėme. Apsidairome – traktorius grėbiamąja šieną į juostas traukia. Kaimynas sakė mūsų paprasčiausiai pagailėjęs. Niekur nieko panašaus nėra nutikę, tik čia, Žemaitijoje“, – šypsojosi Jurčiukoniai.
Naujakurių sodyboje – pilni kampai gyvybės. Puošnią uodegą skleidžia išdidus povas, nežinia, svetimą žmogų, ar savo povę nustebinti norėdamas.
Šeimininkai labai norėtų įsigyti baltą povą. Tiki, kad svajonė išsipildys ateityje. Įvairiausių paukščių – daugiau kaip trys dešimtys. Šeimininkas yra sumeistravęs inkubatorių paukščiukams perinti. Savo reikmėms turi dvi karves, triušių ir ponį.
„Lepūnas mūsų ponis, dėl grožio. Nedirba jis jokio darbelio, o žiemą – tik šieną gadina. Jei iš ėdžių išmeta, nuo žemės jau nebepaims“, – sakė. Sidabrave Jurčiukoniai yra laikę net aštuonių rūšių fazanų, stručių.
Aptvare – 14 avių būrys. Ėriavedes Jurčiukoniai laiko ketverius metus. Iš pradžių nusipirko aviną, kai šis paaugo – keturias aveles. Banda netruko padidėti. Šeimininkė visas aveles nukerpa paprastomis avikirpėmis žirklėmis per dieną.
„Pirmais metais avių vilną vežėme į Kupiškį, kad iškarštų ir padarytų antklodes. Beliko tik užvalkalą pasisiūti. Dabar neplautą vilną laikome maišuose, nes plautas vilnas kandys puola“, – pasakojo.
Ėriukus šeimininkai keičia, kad bandoje neatsirastų kraujomaiša, arba parduoda maistui. Patys ėrienos dar neragavo.
Rudenį, kai jau galės naudotis žeme, naujakuriai ketina dar daugiau sodinti braškių, kitokių uogynų.
„Kokia čia ramybė! Žiemą stirnos vaikščioja po langais. Gražu žiūrėti“, – džiaugėsi Lina Jurčiukonienė.
Naujakuriai nepyksta ir ant galybės lapių, kurios jau spėjo vištų nusinešti, ir ant varnų, devynis viščiukus iš po tinklo ištraukusių. Žinojo, kur kraustosi, kitąsyk labiau savo augintinius saugos. Gyventi visiems reikia.
„Taip ir gyvename. Pienas, kiaušiniai, paukštiena, kiauliena, daržovės, vaisiai – savo. Reikia tik netingėti ir žinoti, kaip dirbti. Kaimas – grynas oras, geras maistas – mums davė geresnę sveikatą, ypač vaikams. Nuvažiuojame į miestą ir grįžtame suspaustomis galvomis, kažkokie apsunkę. Ir nebenorime niekur iš savo vienkiemio pajudėti“, – sakė naujakuriai.
Autorės nuotr.
GYVENIMAS: Lina ir Kęstutis Jurčiukoniai ieškojo tokios sodybos, kurioje galėtų šeimininkauti pagal savo norus, niekam netrukdydami.
GROŽIS: Puošnumu, akinančiomis uodegos plunksnomis iš kitų paukščių išsiskiria povas.
AVYS: Šeimininkai augina būrį avių, ėriukų dar ir parduoda.
PONIS: Dailų ponį šeimininkai vadina lepūnu. „Dėl grožio mūsų ponis“, – sakė Kęstutis Jurčiukonis.
AVILIAI: Sode šeimininko sumeistrauti aviliai kol kas dar tušti. Ateityje naujakuriai ketina laikyti ir bičių.
PAUKŠČIAI: Jurčiukonių sodyboje – tikra paukščių karalystė.
PIEŠINYS: Broliai Deividas ir Ugnius savarankiškai išmoko groti gitaromis. Deividas – dar ir gražiai piešia.
SODAS: Jurčiukoniai, tik atsikėlę į seną sodybą, užveisė naują sodą – prisodino apie 40 medelių.