
Naujausios
Laidotuvių maršai uždarytose kapinėse
Joniškio rajono Rukuižių kaimo gyventoja 73-ejų Stasė Vipartienė jau porą mėnesių neranda sau vietos po to, kai iš kapines administruojančios bendrovės atstovo sužinojo, jog pas amžiną atilsį vyrą, palaidotą Raktuvės piliakalnio papėdėje, pati negalės atgulti. Tai labai skaudi žinia moteriai, kartu su vyru nugyvenusiai 52 metus. Kapus administruojančios įmonės atstovas pataręs St. Vipartienei viskuo, kur atguls po mirties, pasirūpinti dabar, kol dar gyva... Turbūt tai precedento neturintis pasiūlymas gyvam rūpintis savo būsimomis laidotuvėmis. Ir ėmė moteris rūpintis, tačiau neranda atsakymo, galės ar negalės atgulti amžino poilsio pas vyrą. Nesulaukusi kreipėsi į redakciją. Rengiant publikaciją spaudai paaiškėjo daugiau: seniai uždarytose arba neveikiančiose kapinėse juridiškai jokie laidojimai negalimi, tačiau laidotuvių procesijos čia teberengiamos. Kas savavaliauja: seniūnai, išduodami leidimus laidoti, ar mirusiųjų artimieji, laidojantys be leidimų?
Lina RUDNICKIENĖ
Gyva susirūpino savo laidotuvėmis
– Aš neberandu sau vietos, naktimis nebemiegu. Reikia tik įsivaizduoti, kas bus, kai numirsiu – mane vaikai turės laidoti atskirai nuo vyro, kapų tik pasidauginti, kad nebeaprėps jų nei apeiti, nei prižiūrėti, – susijaudinusi kalbėjo moteris. – Kaip man reikės pasilaidoti? Man kapinių administratorius pasakojo, kad numirusią laikys šaldytuve, kol vaikai gaus arba negaus leidimą mane laidoti į šeimos kapą. O už šaldytuvą reikia mokėti. Tai įsivaizduokit, kokią rūpesčių ir finansinę naštą numirę uždėsim vaikams ant pečių! Aš jau sutinku, kad mane ir sudegintų, tegu pelenus supila į tą „skarbonkę“, kad tik su saviškiais palaidotų, neišskirtų...
Raktuvės kapinės turi tris adresus ir tris statusus – Raktuvės g. 44 neveikiančios, Raktuvės g. 46 Žagarės rusų kapinės naujųjų Raktuvės kapinių dalyje riboto laidojimo ir Raktuvės (naujosios) Raktuvės g. 46 – veikiančios.
Vienus laidoja, kitų – ne
St. Vipartienė sako, kad vyrą 2015-ųjų rugsėjį palaidoti piliakalnio papėdėje esančiose kapinėse pas jo tėvus, Stasės uošvius, nebuvę jokių problemų, leidimą gavo.
Vėliau pasimirė pažįstamas, turėjęs atgulti šalia jos vyro. Bet neatgulė – našlė Stasei pasakojo, kad negavę leidimo, tad teko laidoti naujosiose veikiančiose Raktuvės kapinėse naujoje kapavietėje.
Šiais metais mirė Stasės amžiną atilsį vyro dukterėčia – irgi negavo leidimo laidoti pas tėvą... Bet žagariečiai žino faktų, kad neveikiančiose kapinėse žmonės laidojami, netgi paveldosaugininkų saugomame Raktuvės piliakalnyje.
Kad nuo 2007-ųjų neveikiančiose Raktuvės kapinėse iki šiol laidojama – vieša paslaptis, akivaizdūs šio pažeidimo liudytojai – antkapiai su pažymėtomis mirimo datomis.
Tiesa, laidojami ne visi. Kaip atrenkami išrinktieji? Po tokių istorijų rukuižietė susirūpino: o kaip bus po jos pačios mirties; kodėl vienus neveikiančiose kapinėse leidžia laidoti, kitų – ne?
– Susitikau kapinėse tą administratorių iš Mažeikių ir tiesiai klausiu, kaip bus man. Jis man patarė eiti pas seniūnijos raštvedę ir siųsti užklausą į atsakingas instancijas. Taip ir padariau. Tačiau jau praėjo du mėnesiai, o aš vis dar nežinioje, kuri baigia sugraužti visą mano sveikatą, – ašarodama savo problemą pasakoja Rukuižių kaimo gyventoja.
Atsakinga seniūnija
Už leidimų laidoti išdavimą atsakingi seniūnai, kurie turi vadovautis 2008 metais įsigaliojusiu Palaikų laidojimo įstatymu ir Vyriausybės nutarimu dėl to įstatymo taikymo, tarp jų – ir patvirtintų kapinių tvarkos taisyklių.
Pagal jas, neveikiančiose kapinėse negalimi nauji laidojimai dėl nustatytų visuomenės sveikatos saugos, kultūros paveldo apsaugos ar aplinkosaugos reikalavimų. Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vedėjo Ryčio Budrio žodžiais, tokios kapinės dar vadinamos uždarytomis ir čia laidoti bet kokia forma – kūnu ar pelenais – negalima.
– Jei iš tiesų yra žinomi faktai, kad, nežiūrint kapinių statuso, čia tebelaidojami žmonės, yra ne kas kita, kaip savavaliavimas. Arba pačių mirusiųjų artimųjų, arba atsakingų asmenų. Neveikiančiose arba uždarytose kapinėse jokie laidojimai negalimi, – situaciją komentuoja Rytis Budrys.
Tuo tarpu Žagarės seniūnijos kapines administruojančios UAB „Sajus“ administratorius Zigmas Stankus teigia, kad, norint laidoti neveikiančiose kapinėse, reikalingas Kultūros paveldo departamento pritarimas.
Kultūros paveldo departamento vedėjas tokį kapinių administratoriaus paaiškinimą švelniai pavadino nekorektišku.
„Toks įspūdis, kad Departamentas žmonių akyse padaromas kraštinis. Mes saugom piliakalnį, o ne sargaujam kapinėse ir bilietėlių – t. y. leidimų, įnešamam karstui į kapines netikrinam. Čia pareigos tų, kurie tuos leidimus įgalioti išduoti – seniūnai , o mes tiems leidimams arba pritariame, arba ne“, – situaciją komentuoja Departamento Šiaulių skyriaus vedėjas, susidaręs įspūdį, kad Žagarės Raktuvės neveikiančiose kapinėse, kuriose uždrausta laidoti, nebekontroliuojama situacija, jei laidotuvių maršai čia tebeorganizuojami.
Savavaliautojams gresia baudos
Seniūnas Saulius Kužmarskis, po tokiais išduodamais leidimais pasirašantis, teigia, kad irgi yra bejėgis sukontroliuoti situaciją ir budėti prie kapinių laukiant laidotuvių kolonos, kad galėtų patikrinti leidimus.
Raktuvės kalne neseniai buvo palaidoti moters palaikai urnoje. Seniūno pasiteiravus, kokiu pagrindu išduotas leidimas, paaiškėjo, kad artimiesiems tokio leidimo seniūnas neišdavęs. Vadinasi, palaidojo savavališkai. Ir tokių atvejų gali būti ne vienas.
Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė Sonata Sukožauskienė, atsivertusi naująjį administracinių nusižengimų kodekso 314 str., komentuoja, kad kultūros paveldo apsaugos reikalavimų pažeidimas užtraukia baudą asmenims nuo 150 iki 300 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 860 eurų.
Departamento praktikoje yra buvęs vienas atvejis, kai ta bauda skirta mirusiojo artimiesiems, palaidojusiems neveikiančiose kapinėse be leidimo. Tačiau tokios baudos gali būti skiriamos ir tvarką pažeidusiems atsakingiems už išduodamus leidimus seniūnams, savivaldybių administracijos direktoriams, leidusiems mirusį laidoti neveikiančiose kapinėse.
Taškus sudėliotų matininkas
St. Vipartienės šeimos kapavietė yra beveik šalia riboto laidojimo statusą turinčių rusų kapinių. O pagal kapinių schemą, neveikiančias nuo riboto laidojimo kapinių skiria veikiančių kapinių pleištas.
Gali būti, kad St. Vipartienės šeimos kapas yra būtent tame veikiančių kapinių pleište ir visai nereikia rūpintis savo gyvenimo sunkumais po mirties.
Pasak Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausiosios specialistės paveldosaugai Reginos Leknickienės, kapines administruojanti įmonė kuo skubiau turėtų pasisamdyti matininką ir nusižymėti tame pleište veikiančių kapinių ribas, kad ir patys neklystų, ir žmonių neklaidintų.
Žmogiškumas aukščiau visko
Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vedėjas R. Budrys kelis kartus patvirtina: kaip laidoti savivaldybės teritorijoje esančiose kapinėse – savivaldos reikalas. Ir Departamentas nėra tas baubas, kuris stoja piestu prieš žmogiškumą.
– Yra juk išimtiniai atvejai. Kad ir jūsų minėtas, kai pas mirusį vyrą amžino poilsio nori atgulti ir žmona. Arba atvirkščiai. Savivaldybė gali, o ir turi atkreipti dėmesį į problemą ir nagrinėti tą klausimą – keisti galbūt dalies kapinių (piliakalnio papėdės) statusą iš neveikiančių į riboto laidojimo. Viskas nuo savivaldos priklauso. O Departamentas žmogiškumui visada pritars, – savo atvirumą ieškant išeičių iš susidariusios padėties demonstruoja Departamento skyriaus vedėjas.
Kad viskas įmanoma, akivaizdus pavyzdys ir gruodžio mėnesį rajono Tarybos posėdyje svarstytas klausimas dėl rajono kapinių statuso. Nuo 2007 m. senosioms Kalnelio piliakalnio kapinėms su gyvenviete buvo suteiktas neveikiančių statusas, o nuo gruodžio piliakalnio papėdėje esančios kapinės rajono Tarybos sprendimu gavo riboto laidojimo kapinių statusą – čia jau leidžiama į šeimos kapą laidoti pirmos eilės gimines – sutuoktinius, vaikus pas tėvus, ir atvirkščiai.
Neveikiančių kapinių statusas paliktas tik piliakalnyje esantiems kapams. Kur baigiasi neveikiančių kapinių piliakalnio zona ir prasideda riboto laidojimo statusą turinčios kapinės irgi artimiausiu metu nustatys ekspertai.
– Bet kokiu atveju žmogiškumas triumfuos, gyvieji, nuo kurių tai priklauso, mirusiųjų sutuoktinių tikrai neišskirs. Susidariusią padėtį Raktuvės kapinėse atsakingai išnagrinėsime – visi žmonės turi teisę žinoti apie tvarką ir turi būti laidojami vienodomis sąlygomis. Savivaldybės administracija, rajono Tarybai pritarus, yra pasirengusi, jei prireiks vardan žmogiškumo, keisti neveikiančių kapinių ribas ir net statusą, – užtikrino Savivaldybės administracijos direktorius Aivaras Rudnickas.
Stasė Vipartienė iš Rukuižių du mėnesius rūpinosi savo būsimų laidotuvių leidimais.
Autorės nuotrauka
Raktuvės piliakalnyje esančios kapinės neveikiančių kapinių statusą turi nuo 1998-ųjų, tačiau kartkartėmis čia vyksta laidotuvių ceremonijos, todėl žmonės nori žinoti, kodėl sąlygos čia pasilaidoti – kiekvienam skirtingos.
E. Vasiliausko nuotrauka