
Naujausios
Laisvos Lietuvos bendraamžė šventė artimųjų būryje
Pašvitinietė Marija Puklevičienė savo šimtąjį jubiliejų atšventė artimųjų būryje. Per ilgą amžių jubiliatė nudirbo begalę darbų, perskaitė daugybę knygų. Prieš keliolika metų ji persikėlė gyventi pas dukrą ir anūką.
Janina ŠAPARNIENĖ
janina@skrastas.lt
Šimtametė pasigenda giminaičių ir draugių
Šimtojo jubiliejaus proga šventę mamai bei močiutei surengė dukra Ida Savickienė ir anūkas Kęstutis. Suvažiavo giminaičiai, atėjo draugai, kaimynai, Pašvitinio seniūnijos (Pakruojo raj.) atstovai. Artimieji net paruošė specialią jubiliejinę sienelę fotosesijai. Marija visą gyvenimą mėgo fotografuotis.
Pastaruoju laiku susilpnėjus sveikatai, M. Puklevičienė nebegali vaikščioti. Ligos beveik atėmė akių šviesą, užtat teko į šalį padėti ir knygas. Dažniausia senolės pramoga – Marijos radijo laidos.
„Mama labai nemėgsta būti be veiklos, vis veržiasi ką nors dirbti. Tik sveikata nebeleidžia. Paprašė kartą bent virbalų – bet ir mezginio raštai jau „nebeklauso“, sunkiai juos įžiūrint“, – pasakojo dukra Ida.
Šimtametė labai pasigenda savo kartos žmonių: seserų, brolių, kitų amžiumi vyresnių giminaičių, jaunystės bei brandaus gyvenimo draugių. Visi jie jau iškeliavę Anapilin.
I. Savickienė spėja, kad ilgaamžiškumo genus mama paveldėjo – ir močiutė buvo sulaukusi kone šimto metų. O pati jubiliatė kartą svarstė, kad ją iki šiol tebesaugo Mergelė Marija – taip, kaip buvo kadaise pažadėjusi jaunystėje aplankiusiame sapne.
„Kaip netikėti, kad mamą kažkas saugo! Aš buvau septintokė, kai per geležinkelio bėgius ėjusią ją partrenkė traukinys. Kiek žmonių taip žūva, o jai tik buvo sulaužyta koja, sumuštas kūnas. Ligoninėje gydytojai abejojo, ar mama galės vaikščioti. Bet gydymas ir mankštos vėl pastatė ją ant kojų. Nes mama, nors švelni – bet tvirto būdo, nepasiduodanti“, – sakė Ida.
2004-aisiais Marija į Amžinybę palydėjo ir savo gyvenimo vyrą Saturniną Puklevičių. Garbaus amžiaus našlei tapo per sunku gyventi vienai sodyboje Radviliškyje. Užtat ir persikėlė į Pašvitinį, pas vienturtę dukrą.
Gyvenimą sukūrė savo rankomis
Marija – jauniausia iš šešių Vilūnaičių (Pakruojo rajonas) kaimo gyventojų Monikos ir Jurgio Lukošiūnų vaikų. Mažažemiai Lukošiūnai gyvenimui prisidurdavo, uždarbiaudami pas ūkininkus. Samdiniais būti teko ir jų vaikams.
Ūkiško būdo tėvas J. Lukošiūnas dukrą leido tik į pradinę mokyklą. Nors mokslai Marijai sekėsi labai gerai, tėvo nuomone, mergaitei užtenka mokėti tik skaityti ir rašyti.
Vyresnysis Marijos brolis Vincas, radęs darbą Radviliškyje, po kurio laiko pasikvietė kartu ir ją – mieste daugiau galimybių, nei vien būti samdoma ūkio darbininke.
Marija apsigyveno pas tarpukario laikų siuvėją, uždarbiavusią ir kambarių nuoma. Šeimininkė nuomininkus aprūpindavo ne tik pastoge, bet ir gamindavo jiems valgyti. Marija tapo jos talkininke, o kartu iš šeimininkės mokėsi ir siuvėjos amato.
Antrojo pasaulinio karo metais Marija jau pati dirbo siuvėja vokiečių kariniame dalinyje Linkaičiuose: siūdavo, tvarkydavo kariuomenės uniformas. Artėjant Raudonajai armijai, su kitomis darbuotojomis buvo sulaukusi pasiūlymo išvažiuoti į Vokietiją, kur geresnis gyvenimas. Mergina atsisakė – jau buvo nusipirkusi nedidelį namelį Radviliškyje, prie pat geležinkelio.
Pokariu Marija dirbo Radviliškio geležinkelio mašinistų poilsio namuose kambarių tvarkytoja. Darbe sutiko ir būsimą vyrą, geležinkelininką Saturniną. Iš Radviliškio rajono Skirjočių kaimo kilęs vyras retą vardą atsinešė iš savo giminės.
Po kurio laiko, plečiant geležinkelį, Marijos ir Saturnino sodyba buvo nugriauta. Valdžia šeimai kaip kompensaciją skyrė butą daugiabutyje.
Ida prisimena, kad mamai bute nepatiko – labai norėjo savo kiemo, kuriame būtų šeimininkė. Todėl Puklevičiai butą pardavė ir nusipirko Radviliškyje namą. Čia ir prabėgo didžioji dalis šeimos gyvenimo.
Traukė šviesa
Nors mokiusis mažai, Marija labai mėgo skaityti. Radviliškyje susirado tokių pat draugių: merginos kartu eidavo į kiną, biblioteką, dalydavosi įspūdžiais, keisdavosi perskaitytomis knygomis. Net ir vardą dukrai Marija rado knygoje – vieno jos skaityto kūrinio herojė buvo labai gera mergaitė Ida.
Marija dalyvavo dramos ratelio veikloje, vaidindavo. Užsiėmė retu to meto merginų pomėgiu – fotografuodavo ir pati namuose darydavo nespalvotas nuotraukas. Iš kur mama buvo gavusi fotoaparatą, Ida nežino. O pati Marija nepamena.
Ištekėjusi, namus M. Puklevičienė visą laiką puošė madingais to meto rankdarbiais. Mokėjo ne tik siūti, bet ir puikiai mezgė, nėrė, siuvinėjo, rišo pinikus. Visų rankdarbių išmokė ir dukrą – Ida juokėsi, kad pirmąją apykaklaitę nusinėrė dar būdama penkerių. Ir visada turėjo mamos siūtų suknelių – išskirtinių drabužių tarybinio deficito laikais.
Idos SAVICKIENĖS šeimos albumo nuotr.
Marija Puklevičienė neseniai atšventė šimtąjį jubiliejų.
Vienas seniausių Marijos siuvinėtų religinių paveikslų iš jos namų Radviliškyje atkeliavo į dukros sodybą.
Gimtadienio šventės fotosesijoje Marija įsiamžino su dukra Ida ir anūku Kęstučiu.
Jaunystėje Marija vaidino mėgėjiškoje teatro trupėje Radviliškyje. Ši nuotrauka daryta po spektaklio „Trys mylimos“.
Marija dažnai lankydavosi tėviškėje Vilūnaičiuose. Nuotaukoje ji (pirmoje eilėje iš dešinės) su taip pat ilgaamže mama ir seserimis Ona bei Vale.