
Naujausios
Gyva kalvė ir pieninė
Roberto Norkevičiaus sodyboje, kur buvo Latveliškių dvaras, ir jį dar primena išlikę kumetyno pastatai, tą popietę vyko didelis sujudimas. Buvo suvežti suolai, stalai, kuriama ugnis, ruošiami įrankiai.
Kadangi nemažai dar gyvų prisiminimų apie dvarą pateikusi lieporietė Jadvyga Pakeltienė pasakojo apie kadaise čia veikusias pieninę ir kalvę, kurios garsiausias kalvis buvo latvis Ignatas Valdė, gyvai sugrįžta į praeitį. Kalvėje anuomet rusenant žaizdrui buvo gaminami ratai, kaustomi arkliai, o dabar pakviestas skaistgirietis kalvis Milvydas Giedraitis rodė, kaip kalama pasaga, vinis. Norintieji galėjo ir plaktuką, ir gaminamą daiktą savo rankose palaikyti, kad suprastų, bent trumpam patirtų šio amato sudėtingumą.
Sodyboje tą popietę įsikūrė ir laikina pieninė: Kriukų moterų klubas „Žara“ (vadovė Neringa Jankauskienė) atsivežė separatorių, kuriuo iš lieporiškės Violetos Zigmantavičienės dovanotų 40 litrų rauginto ir šviežio pieno demonstravo, kaip pasigaminti varškę ir grietinę.
Iš varškės seniūnijos kaimų bendruomenių atstovės priruošė vaišių: su želė, morkomis, siūlė vaišintis su bulvėmis, suspaudė sūrių.
O kriukietės Irenos Gecevičienės paskolinta sviestamuše imituotas sviesto mušimas, kad jaunoji karta įsivaizduotų, kaip senais laikais jis buvo gaminamas.
Dar viena jauniesiems žiūrovams pasiūlyta edukacija – viktorina „Ką dovanoja mūs pienas“, kuriai vadovavo vyriausia pienininke tapusi renginių organizatorė Raimonda Žarienė. Kiekvieną klausimą lydėjo senolių komentarai. Vaikus ypač nustebino papasakotas išrūgų panaudojimo būdas. Senovėje išrūgos buvo vadinamos grožio eleksyru, poniutės juo prausdavusios veidą.
Angelė Plekavičienė, Bronė Žvirblienė ir Sigrida Trepoškienė priraitė net 255 trijų rūšių virtienius – su varške ir lašinukais, varške ir mėtomis, mėsa. Jie buvo verdami vietoje ir dalinami renginyje su grietine, S. Trepoškienės ruoštais naminiais raugintais kopūstais.
Prisiminta istorija
Iš Latveliškių kilusi Laima Kalninytė–Norvaišienė prisiminė, kaip kaimas atrodė jos vaikystėje, kur kokia gera šeimininkė gyveno, kas skanų alų gamindavo.
Kriukų bibliotekininkė ir Lieporų renginių organizatorė Violeta Navickienė pristatė Latveliškių dvaro praeitį. Istoriniuose dokumentuose jis minimas nuo 1588 metų. 1777 metais Latveliškių dvarą, kuriam priklausė Katinų ir Šležų kaimai, valdė Adomas Gailius.
1816 metais dvaras atiteko Jonui Denforui, po kurio valdymą perėmė Teodoras Rybbe ir jo įpėdiniai. 1931 metais, vykdant žemės reformą, savininkui T. Rybbe palikta 150 hektarų.
Pasak V. Navickienės, kadangi šis ir kiti kaimyniniai dvarai sovietiniais laikais priklausė Lazdyniškių tarybiniam ūkiui, simboliškai Latveliškiams kelionės per dvarus estafetę perdavė gretimas Medvilionių dvaras, kurio atstovus tą vakarą įkūnijo literatai ir teatralai. Mat Medvilionių dvaro savininkai bajorai Goesai daug dėmesio skyrė lietuvybės skatinimui, literatūros platinimui, ten 1900 metais įvyko vienas pirmųjų slaptų lietuviškų vaidinimų – Julijos Žymantienės– Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės–Bitės komedija „Velnias spąstuose“.
Savo kūrybą ir vertimus skaitė joniškiečiai literatai Dzintra Elga Irbytė Staniulienė, Jonas Ivanauskas, o kraštietės Ligitos Eitkevičienės, kuri negalėjo dalyvauti, eilės skambėjo V. Navickienės lūpomis.
Spektaklį „Šimtas kū kū“ (autorė Rita Katinaitė) parodė Kepalių dramos kolektyvas.
Renginį muzikine gaida paįvairino stilizuotos kapelos „Aleva“ (vadovas Giedrius Stubaila) pasirodymas ir Kriukų moterų vokalinio ansamblio „Nostalgija“ (vadovė Raimonda Žarienė) atliekamos dainos.
Vakarą „Atminties skraistę praskleidus. Latveliškių dvaras“ surengė Joniškio kultūros centro Kriukų ir Lieporų padalinių renginių organizatorės Violeta Navickienė, Raimonda Žarienė, Kriukų seniūnija ir seniūnijos kaimų bendruomenės. Šioje seniūnijoje, kuri garsėja gausybe dvarų, kasmet vis sugrįžtama į kurį nors vieną iš jų ir prisimenama krašto istorija. Šį kartą aplankytas jau devintas dvaras iš esamų trylikos.