Naujausios
Lietuvos žemės ūkio ekologizavimas: dabartis ir perspektyvos
Gyvename atsakingu laikotarpiu. Žmonių skaičius ką tik pasiekė 7 milijardus ir sparčiai daugėja toliau. Ar atlaikys mūsų nuostabioji Planeta tokią apkrovą? Ką visi ir kiekvienas turėtume daryti ir kaip elgtis? Ypač dideli uždaviniai ir atsakomybė tenka žemės ūkiui.
Antanas SVIRSKIS,
LEŽA Tarybos narys, profesorius, habilituotas daktaras
Didžiausias žmonijos turtas
Dirvožemis – didžiausias žmonijos turtas. Sunaikinę dirvožemį, t.y. vos 20-30 cm paviršinį Žemės sluoksnį, prarastume ne tik žmoniją, bet daugybę kitų gyvybės rūšių.
Centimetro dirvožemio sluoksniui susidaryti palankiomis sąlygomis prireikia keliasdešimt metų. Gi jį sunaikinti galima labai greitai. Ypač pavojinga dirvožemio erozija, chemizacija, intesyvus naudojimas ir net pertręšimas.
Dirvožemis – tai mikrokosmosas po kojomis. Žmogus kol kas daugiau žino apie kosmosą, negu apie tai, kas vyksta po jo kojomis. Taigi, dirvožemio ir visos gamtinės aplinkos išsaugojimas yra svarbiausia žmogaus veiklos sritis.
Daugelį metų žmonija ekstensyviai ūkininkavo nepadarydama didesnės žalos gamtinei aplinkai ir nepakenkdama dirvožemiui, tausodama jo natūralų derlingumą. Deja, sparčiai didėjant žmonių skaičiui ir technologiniam progresui, žmogaus įtaka dirvodaros procesui labai išaugo. Naudojant vis didesnius kiekius mineralinių trąšų ir pesticidų, daugelyje šalių labai padidėjo augalų derlius. Intensyviai ūkininkaujant, ypač nesilaikant sėjomainų ir nenaudojant organinių trąšų, sparčiai mažėja humuso – svarbiausio dirvožemio derlingumo faktoriaus. Toks pavojus jau gresia ir mūsų dirvožemiams, nes nebepaisoma sėjomainos, daugiausia auginami varpiniai javai ir rapsai. Dirvožemis praranda natūralų derlingumą ir tampa negyva terpe, kurioje augalai gali augti tik naudojant vis daugiau trąšų, kurias gaminant sunaudojama daug neatsinaujinančių gamtinių resursų energijos, didėja atmosferos tarša įvairiomis kenksmingomis medžiagomis bei CO2, kas labai prisideda prie neigiamos klimato kaitos.
Grąžinti daugiametes žoles ir ankštinius augalus
Būtina gražinti į laukus daugiametes žoles ir ankštinius augalus, kurie prisideda prie dirvožemio derlingumo atkūrimo. Tai buvo ypač akcentuojama lapkričio 14-18 dienomis Briuselyje vykusioje konferencijoje ”Gražinkime tradicinius ankštinius augalus į Europos laukus”.
Labiausiai pabrėžta, kad gyvulių šėrimas atvežtiniais baltymingais pašarais (genetiškai modifikuotomis sojomis ir kukurūzais), išaugintais Pietų Amerikos laukuose iškirtus atogrąžų miškus, nepateisinamas nei gamtosauginiu, nei socialiniu, nei ekonominiu požiūriu.
Daug dėmesio buvo skirta labai vertingų augalų – ne genetiškai modifikuotų sojų ir kitų ankštinių augalų auginimo plėtrai įvairiose ES šalyse.
Pesticidai – Černobylis dirvožemio makro ir mikro organizmams
Dirvožemiui ir žmogui ypač pavojingi pesticidai. Jau nebesugebame išauginti net tradicinių kviečių be daugkartinio įvairiausių pesticidų ir jų mišinių naudojimo. Dar šviesaus atminimo dr. E. Šimkūnaitė savo paskaitose nuolat kartodavo, jog kiekvienas augalų purškimas pesticidais – tai Černobylis dirvožemio makro ir mikroorganizmams.
Mūsų maisto kontrolės specialistai ramina, kad Lietuvoje išaugintoje žemės ūkio produkcijoje labai retai aptinkami neleistini įvairių kenksmingų medžiagų kiekiai. Jeigu tai būtų teisybė – puiku. Tik ar daug tos produkcijos tiriama? Be to, mes pesticidus ir dideles mineralinių trąšų normas pradėjome naudoti šiek tiek vėliau, negu daugelis išsivysčiusių šalių, tačiau jas vis sparčiau vejamės. Tai skatina didžiulė pasiūla ir reklama, taip pat ir pigesni kontrabandiniai pesticidai.
Gaila, kad ne tik chemijos firmos, konsultavimo tarnyba, bet ir žemės ūkio mokslas, stokodamas egzistencijai lėšų, prisideda prie žemės ūkio chemizacijos propagandos, nes tai, kaip ir vaistų pramonėje, dideli pinigai. Be to, daugelis įvairių valdininkų ir mokslo funkcionierių padarė karjerą ir įgijo mokslinius laipsnius ir vardus tirdami, propaguodami ir reklamuodami įvairiausius cheminius preparatus. Retas iš jų išdrįsta kirsti šaką ant kurios sėdi. Tą akivaizdžiai demonstruoja įvairios parodos, seminarai, bukletai, agrovizijos, propaguojančios vien intensyvią chemizuotą žemdirbystę.
Įvairiausių kenksmingų medžiagų maiste ir pašaruose nustatymas brangiai kainuoja, nėra tobulų metodikų, patyrusių ir sąžiningų specialistų, dažnai nežinoma ko ieškoti, nes pesticidams sąveikaujant tarpusavyje, gali susidaryti įvairūs junginiai bei metabolitai. Antra vertus, reikia žinoti ir ko ieškoti, kaip pavyzdžiui, vasarinius kviečius rekomenduojama purkšti 5 kartus net 7-8 įvairiais pesticidais. Dar didesnė pesticidų puokštė rekomenduojama auginant rapsus ir kai kuriuos kitus maistinius augalus. Ne veltui dr.Ozas savo paskaitose pabrėžia, kad JAV parduotuvėse parduodamuose obuoliuose randama iki 40, špinatuose – iki 20 įvairiausių pesticidų likučių, ir prieš valgant būtina maisto produktus nukenksminti. Naujausiais duomenimis, vien genetiškai modifikuotų sojų ir kitų rūšių augalų, atsparių raundapui, auginimas pasauliniu mastu nesumažino, kaip dažnai tvirtinama, o padidino glifosatų (raundapo ir jo analogų veikliosios medžiagos) naudojimą net 200 kartų. Todėl pesticidai gali būti vienas iš svarbiausių neigiamų sveikatos veiksnių: ne veltui daugelio šalių gyventojai, taip pat ir Lietuvos, vaistams, papildams ir gydymui jau išleidžia daugiau pinigų nei maistui....
Kuo visa tai baigsis, niekas nežino, todėl visame pasaulyje ekologinė produkcija tampa kasdien paklausesnė.
Išeitis – žalinimas
Viena iš realiausių priemonių minėtoms grėsmėms sumažinti – žemės ūkio ekologizavimas arba, kaip dabar madinga sakyti, žalinimas/ greening/.
Ekologinė žemdirbystė Vakarų Europos šalyse vystoma jau keliasdešimt metų. Kai kuriose Kinijos provincijose ji sėkmingai gyvuoja jau apie 1000 metų. Lietuvoje apie žemės ūkio ekologizavimą bene pirmasis prakalbo Vydūnas. Vėliau apie kurortinę žemdirbystę daug kalbėjo prof. P. Vasinauskas. Atgimimo pradžioje LŽŪA susibūrę ekologinės žemdirbystės entuziastai įkūrė Ekologinės žemdirbystės bendriją (dabar asociacija) “Gaja”. Prie jos įkūrimo prisidėjau pirmąja lietuvių kalba knygele “Alternatyvi žemdirbystė”.
Per 20 metų, nepaisant įvairiausių sunkumų ir trukdymų, šiuo metu Lietuvoje yra sertifikuota daugiau nei 2600 ūkių, užimančių 156 tūkstančių hektarų bendrą plotą. Tai sudaro apie 5 procentus viso žemės ūkio naudmenų ploto. Planavome, kad po 20 metų turėsime nemažesnį kaip 10 procentų plotą. Deja, nepavyko, nes ekologinė žemdirbystė daugiausiai buvo kuriama saviveikliniais pagrindais. Mūsų artimiausi kaimynai latviai ir estai ekologišką produkciją jau augina 10 procentų plote.
Vienas iš tikslų – aukštos kokybės, maistingi produktai
Ekologinė žemdirbystė (organinė ir kt.) pasaulyje vystoma pagal vieningas, su nedidelėmis modifikacijomis, IFOAM paruoštas ir patvirtintas taisykles, griežtai prisilaikant sėjomainų. Naudojamos tik organinės trąšos, nenaudojami cheminiai pesticidai, pageidautina auginti atsparias ligoms ir kenkėjams veisles, neleidžiama auginti genetiškai modifikuotų augalų. Pagrindiniai ekologinio žemės ūkio tikslai yra šie:
- gaminti aukštos kokybės, didelės maistinės vertės žemės ūkio produktus;
- ūkininkavimo sistemoje kurti, skatinti ir palaikyti uždarus biologinius ciklus;
-palaikyti ir didinti dirvožemio derlingumą;
- taupiai naudoti materialiuosius ir energetinius išteklius, teikiant pirmenybę atsinaujinantiems šaltiniams;
- gyvulius auginti taip, kad jų laikymo sąlygos atitiktų jų įgimto elgesio savybes;
- mažinti aplinkos taršą;
- išsaugoti biologinę įvairovę;
- saugant ir perdirbant ekologiškus maisto produktus, stengtis maksimaliai išsaugoti natūralias jų savybes;
- žemės ūkio produktų gamintojams sudaryti pagrindinius poreikius tenkinančias sąlygas, saugią darbo aplinką, galimybę gauti pelno, jausti pasitenkinimą darbu.
Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
EKOLOGIJA: Būtina gražinti į laukus daugiametes žoles ir ankštinius augalus, kurie prisideda prie dirvožemio derlingumo atkūrimo.