Linkuvos vienuolynas nyksta

Lin­ku­vos vie­nuo­ly­nas nyks­ta

Lin­ku­vos cent­re de­šimt­me­čius nyks­ta uni­ka­lus ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­las – bu­vęs se­no­sios re­gu­los vy­rų kar­me­li­tų vie­nuo­ly­nas. Kal­bos apie bū­ti­ny­bę jį gel­bė­ti pra­si­dė­jo jau prieš ke­lio­li­ka me­tų. Spren­di­mų kol kas nė­ra.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Pa­mink­lą ar­do lai­kas

Prieš be­veik pust­re­čio šimt­me­čio sta­ty­tas vie­nuo­ly­no komp­lek­sas jau ei­lę me­tų lai­ko­mas ava­ri­niu, ke­lian­čiu grės­mę vi­suo­me­nei. Nuo sto­go kren­ta su­skel­dė­ju­sios čer­pės. Jos bu­vo su­dė­tos 1990-ai­siais, grą­ži­nant vie­nuo­ly­ną ka­ta­li­kų bend­ruo­me­nei.

Pri­pa­žįs­ta­ma, kad čer­pės bu­vo ne­ko­ky­biš­kos, at­lai­kė vos de­šim­tį me­tų. Kul­tū­ros, pa­vel­do­sau­gos ir vie­šų­jų ry­šių sky­riaus kul­tū­ros pa­vel­do vy­riau­sio­jo spe­cia­lis­to Min­dau­go Ve­liu­lio nuo­mo­ne, sto­gas ga­li­mai yra ir dėl su­pu­vu­sių jo konst­ruk­ci­jų.

Pro api­ru­sį sto­gą į pa­sta­to vi­dų ir ly­ja, ir snin­ga. Pū­va per­den­gi­nys, griū­va du­rų stak­tos. Vie­nuo­ly­no lan­gai se­niai be stik­lų, už­kal­ti len­to­mis.

Pas­ta­tas ne­nau­do­ja­mas nuo to lai­ko, kai bu­vo su­grą­žin­tas baž­ny­čiai.

Vie­nuo­ly­ną at­gai­vin­tų kul­tū­ra

Praė­ju­sią sa­vai­tę ra­jo­no Ta­ry­bai pa­teik­ta in­for­ma­ci­ja apie vie­nuo­ly­no pa­sta­to tvar­ky­bos ir pri­tai­ky­mo ga­li­my­bes. Pir­miau­siai rei­kė­tų per­deng­ti sto­gą, už­san­da­rin­ti lan­gus bei du­ris. Tuo pa­čiu bū­tų at­lie­ka­mi sta­ti­nio ty­ri­mai, ren­gia­mas tech­ni­nis pri­tai­ky­mo pro­jek­tas.

Ma­no­ma, kad vie­nuo­ly­nas ga­lė­tų tar­nau­ti tiek Lin­ku­vos pa­ra­pi­jai, tiek pa­sau­lie­ti­nei vi­suo­me­nei.

Kul­tū­ros, pa­vel­do­sau­gos ir vie­šų­jų ry­šių sky­riaus spe­cia­lis­tai siū­lo ke­lis at­nau­jin­to pa­sta­to pa­nau­do­ji­mo va­rian­tus: per­duo­ti jį Lin­ku­vos kul­tū­ros cent­rui ir da­ly­je pa­sta­to įreng­ti dar­buo­to­jų ka­bi­ne­tus bei re­pe­ti­ci­jų kam­ba­rius; per­kel­ti į bu­vu­sį vie­nuo­ly­ną mies­to bib­lio­te­ką; skir­ti pa­tal­pas vai­kų ir jau­ni­mo cent­rui bei mies­to ne­vy­riau­sy­bi­nių aso­cia­ci­jų bu­vei­nei.

Ki­ta an­samb­lio da­lis res­tau­ruo­jant at­gau­tų pir­mą­ją pa­skir­tį – vie­nuo­ly­no. Bū­tų at­kur­tas vie­nuo­ly­no vir­ši­nin­ko prio­ro kam­ba­rys ir ke­lios vie­nuo­lių ce­lės, pa­reng­tos vie­nuo­ly­no is­to­ri­jos, li­tur­gi­nių dra­bu­žių eks­po­zi­ci­jos. Bu­vu­sio­je val­gyk­lo­je ga­lė­tų vyk­ti vie­nuo­lių ku­li­na­ri­nio pa­vel­do pri­sta­ty­mai.

Vie­nuo­ly­nas po res­tau­ra­ci­jos ga­lė­tų tap­ti tu­ris­tų dė­me­sio bei edu­ka­ci­jos ob­jek­tu: čia yra ne tik uni­ka­lios prieš ket­vir­tį am­žiaus at­ras­tos fres­kos, bet ir ka­mi­nas – rū­kyk­la. Šio­je pa­sta­to da­ly­je bū­tų įreng­tos ir pa­tal­pos da­bar­ti­nėms pa­ra­pi­jos reik­mėms.

Spren­di­mų kol kas nė­ra

Vie­nuo­ly­nui res­tau­ruo­ti rei­ka­lin­gų lė­šų Sa­vi­val­dy­bė ke­ti­no da­lį ras­ti sa­vo biu­dže­te bei pri­trauk­ti jų, tei­kiant pro­jek­tus Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­niams, Eu­ro­pos eko­no­mi­nės erd­vės ir Nor­ve­gi­jos pa­ra­mos fon­dams, Re­gio­ni­nės plėt­ros ir Kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos de­par­ta­men­to tvar­ky­bos dar­bų fi­nan­sa­vi­mo pro­gra­moms.

Rug­sė­jį bu­vo pa­teik­tas pra­šy­mas Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tui įtrauk­ti Lin­ku­vos vie­nuo­ly­no ty­ri­mus ir pro­jek­ti­nės do­ku­men­ta­ci­jos ruengi­mą į ki­tų me­tų pro­gra­mą.

JM Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis me­rui Sau­liui Ge­giec­kui at­siųs­ta­me raš­te pri­ta­rė, kad vie­nuo­ly­ną rei­kia tvar­ky­ti, o atei­ty­je pri­tai­ky­ti kul­tū­ri­nei vi­suo­me­ni­nei ir baž­ny­ti­nei veik­lai. Vys­ku­pas ne­prieš­ta­ra­vo svars­ty­ti apie vie­nuo­ly­no an­samb­lio per­da­vi­mą pa­nau­dai tam tik­ram lai­kui.

Šio­je vie­to­je po­zi­ci­jos iš­si­sky­rė. Sa­vi­val­dy­bė pa­rengė vie­nuo­ly­no pa­nau­dos su­tar­ties 99 me­tams pro­jek­tą. Vys­ku­pas E. Bar­tu­lis bei ku­ri­jos at­sto­vai lai­kė­si nuo­mo­nės, kad pa­nau­da ga­li­ma 5 me­tams.

Kul­tū­ros, pa­vel­do­sau­gos ir vie­šų­jų ry­šių sky­riaus ve­dė­jos Bi­ru­tės Va­na­gie­nės tei­gi­mu, pen­ke­rių me­tų ne­pa­kan­ka, kad bū­tų ga­li­ma su­tvar­ky­ti di­džiu­lį uni­ka­lų, bet smar­kiai su­ny­ku­sį pa­sta­tą, jį pri­tai­ky­ti ir vėl įkvėp­ti gy­vy­bę.

Vys­ku­pi­jos ku­ri­jos kanc­le­ris Eval­das Alū­za „Pak­ruo­jo kraš­tui“ sa­kė, kad apie vie­nuo­ly­no il­ga­lai­kę pa­nau­dą svars­ty­ti per anks­ti: „Ap­ta­ria­me įvai­rius an­samb­lio iš­sau­go­ji­mo va­rian­tus. Juk tai – re­li­gi­nės pa­skir­ties pa­sta­tas. Pir­miau­siai rei­kia ži­no­ti, koks bus skir­tas fi­nan­sa­vi­mas, ir tik po to pla­nuo­ti, ką da­ry­ti“.

Kanc­le­rio nuo­mo­ne, gelbs­tint Lin­ku­vos vie­nuo­ly­ną, rei­kia bend­ra­dar­biau­ti ir vys­ku­pi­jai, ir Pak­ruo­jo sa­vi­val­dy­bei, ir res­pub­li­ki­nio ly­gio ins­ti­tu­ci­joms.

„Rei­ka­lin­gi komp­lek­siš­ki spren­di­mai, prii­ma­mi aukš­čiau­siu, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vy­riau­sy­bės ly­giu. Pa­na­šūs, kaip prieš ke­le­tą me­tų, kai bend­ro­mis jė­go­mis bu­vo su­tvar­ky­tas Ty­tu­vė­nų vie­nuo­ly­no an­samb­lis“, – sa­kė E. Alū­za.

Pir­mo­sios dis­ku­si­jos, kaip gel­bė­ti Lin­ku­vos vie­nuo­ly­ną, vy­ko dar 2002-ai­siais, Pak­ruo­jy­je lan­kan­tis Eu­ro­pos vie­nuo­ly­nų kar­me­li­tų or­di­no at­sto­vams. Bend­rų spren­di­mų tuo­kart ne­ras­ta.

Vie­nuo­liai ne­šė mies­tui švie­są

Pa­vel­do­sau­gi­nin­kų nuo­mo­ne vie­nuo­ly­ne ga­li­mi įspū­din­gi at­ra­di­mai. Prieš grą­ži­nant jį baž­ny­čiai, 1989-ai­siais bu­vo at­lik­ti po­lich­ro­mi­niai ty­ri­mai. Jie at­sklei­dė neį­ti­kė­ti­ną da­ly­ką – vie­nuo­ly­no ko­ri­do­riuo­se ras­tos prieš šimt­me­čius ta­py­tos fres­kos.

Tarp mies­te­lė­nų de­šimt­me­čius sklan­do le­gen­dos apie po­že­mi­nius ta­kus, ve­dan­čius iš baž­ny­čios ir vie­nuo­ly­no: jais ne­va nau­do­da­vę­si su­ki­lė­liai prieš ca­rą.

Vie­nuo­liai kar­me­li­tai Lin­ku­vos gy­ve­ni­mui da­rė įta­ką du šim­tus me­tų. 1634-ai­siais vie­nuo­ly­ną fun­da­vo Že­mai­čių vys­ku­pas Jur­gis Tiš­ke­vi­čius vė­liau fun­da­ci­ją ne kar­tą pa­tvir­ti­no aukš­ti baž­ny­čios bei Lie­tu­vos vals­ty­bės pa­rei­gū­nai. Pir­ma­sis me­di­nis vie­nuo­ly­no pa­sta­tas prie baž­ny­čios iš­ki­lo 1689-ai­siais.

Po me­tų ki­lo gais­ras, vie­nuo­ly­nas su­de­gė. Ki­tą pa­sta­tą pra­dė­ta sta­ty­ti iš mū­ro. Sta­ty­bos už­tru­ko – iki 1754 me­tų vie­nuo­ly­nas te­bu­vo vie­no, su baž­ny­čia su­jung­to kor­pu­so.

Sta­ty­bas stab­dė to am­žiaus ka­rai, ma­ras. 1755 ir 1761 me­tais pa­sta­ty­ti dar du vie­nuo­ly­no kor­pu­sai su skliau­ti­niais alaus rū­siais. Vi­sas vie­nuo­ly­no an­samb­lis su už­da­ru kie­mu baig­tas tik 1773-ai­siais, praė­jus ko­ne šimt­me­čiui nuo pir­mo­jo vie­nuo­ly­no pa­sta­to at­si­ra­di­mo. Jis, kaip ir Lin­ku­vos Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Škap­lie­ri­nės baž­ny­čia, iš­lai­kęs re­ne­san­so ar­chi­tek­tū­ros bruo­žus.

Vie­nuo­liai už­siė­mė pa­ra­pi­nė­mis mi­si­jo­mis ir re­ko­lek­ci­jo­mis, pri­žiū­rė­jo ir puo­šė baž­ny­čią. Nuo 1755-ųjų kar­me­li­tai iš­lai­kė špi­to­lę, ku­rio­je gy­ve­no varg­šai pa­ra­pi­jie­čiai. Vie­nuo­liai su­teik­da­vo pir­mą­ją pa­gal­bą li­go­niams, šelp­da­vo var­gin­gai gy­ve­nan­čius, dirb­da­vo pa­ra­pi­nė­je mo­kyk­loje, ku­rios me­di­nį pa­sta­tą bu­vo pa­sta­tę sa­vo lė­šo­mis.

1676-ai­siais vie­nuo­ly­ne įsteig­tas no­vi­cia­tas. No­rin­čiuo­sius pa­si­švęs­ti vie­nuo­lys­tei ren­gė aukš­tus laips­nius įgi­ję dva­si­nin­kai – teo­lo­gi­jos dak­ta­rai, teo­lo­gi­jos ir fi­lo­so­fi­jos pro­fe­so­riai. Kai ku­rie jų mo­ky­to­jau­da­vo ir pa­ra­pi­nė­je mo­kyk­lo­je.

Pir­mo­ji bib­lio­te­ka Lin­ku­vo­je taip pat pri­klau­sė kar­me­li­tams. Tiks­lus jos įkū­ri­mo lai­kas ne­ži­no­mas. 1826-ųjų me­tų in­ven­to­riaus duo­me­ni­mis, bib­lio­te­ko­je bu­vo per 170 vie­nuo­ly­no lė­šo­mis įsi­gy­tų re­li­gi­nių, teo­lo­gi­nių, is­to­ri­nių ir ki­to­kio po­bū­džio kny­gų. Po pen­kio­li­kos me­tų in­ven­to­rius kny­gų pri­skai­čiuo­ja jau 560. Jos bu­vę lai­ko­mos dvie­jo­se spin­to­se. Vie­na šių spin­tų yra iš­li­ku­si.

Ka­dan­gi kar­me­li­tai rė­mė 1831-ųjų su­ki­li­mą, po me­tų ca­ro val­džia vie­nuo­ly­ną už­da­rė. 1864-ai­siais iš vie­nuo­lių bu­vo atim­tos kny­gos.

Ta­ryb­me­čiu vie­nuo­ly­no pa­tal­pos bu­vo nau­do­ja­mas ir kaip san­dė­lis. Iki 1990-ųjų jis pri­klau­sė bu­tų ūkiui. Vie­nuo­ly­ne bu­vo įreng­ti bu­tai, ku­riuo­se gy­ve­no dva­si­nin­kai ir lin­ku­viai pa­sau­lie­čiai.

Lin­ku­vos kar­me­li­tų vie­nuo­ly­no is­to­ri­jos apy­brai­žą yra pa­ra­šęs kraš­tie­tis me­no­ty­ri­nin­kas Sta­sys La­to­nas (kar­tu su V. Ci­buls­ku).

Au­to­rės nuo­tr.

Juos­ta prie vie­nuo­ly­no pa­sta­to skir­ta ap­sau­go­ti praei­vius nuo krin­tan­čių sto­go čer­pių.

Kul­tū­ros pa­vel­do spe­cia­lis­tas Min­dau­gas Ve­liu­lis at­vi­ras – vie­nuo­ly­nas nyks­ta, bū­ti­na sku­biai jį gel­bė­ti.

Min­dau­go VE­LIU­LIO nuo­tr.

Pro kiau­rą sto­gą vi­dur skver­bia­si drėg­mė.

Nyks­ta vi­sos pa­tal­pos.