Naujausios
Lino nebėra laukuose, bet liko širdyse
Praėjusį šeštadienį Budraičiuose (Tytuvėnų apylinkių seniūnija, Kelmės rajonas) surengta vienuoliktoji Lino šventė.
Nors Lietuvoje pluoštinių linų šiemet pasėti vos 36 hektarai, o Kelmės rajone linų jau keletas metų niekas nebeaugina, šventėje nesijautė vien liūdnos nuotaikos. Lino beveik nebėra laukuose, tačiau jis liko lietuvių širdyse ir dainose.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Linus keičia kanapės
Šventė šeštadienio rytą prasidėjo marga muge. Įvairių įvairiausių dirbinių, gaminių siūlė nemažas būrys tautodailininkų, rankdarbių meistrų. Buvo galima įsigyti ir lino gaminių: kojinių, nosinių, staltiesėlių, drabužių. Stadiono ratu, nešini vėliavomis, žygiavo visų Kelmės rajono seniūnijų atstovai.
Surengtas seminaras apie žemės ūkio produktų perdirbimo galimybes. Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės skyriaus vedėjas Vidmantas Ašmonas ragino žemdirbius pasinaudoti visomis įmanomomis galimybėmis ir Europos parama žemės ūkio perdirbimo verslams įkurti bei plėtoti.
Lietuvoje, pasak pranešėjo, vis daugiau auginama retesnių arba primirštų augalų. Pluoštinių kanapių šiemet pasėta 1053 hektarai. Nederlingose žemėse auginami grikiai. Tuo tarpu pluoštinių linų visoje Lietuvoje priskaičiuota vos 36 hektarai.
Įstojus į Europos Sąjungą, linų augintojų buvo kur kas daugiau, išmokos už linų pasėlių hektarą vienu metu siekė net pusantro tūkstančio litų. Dabar išmokos sumažėjusios iki 600 litų. Linams auginti reikia didelių sąnaudų, be to, Kinija tiesiog „užpylė“ žaliava. Todėl, V. Ašmono teigimu, kai pasaka baigėsi, linininkai tapo grūdininkais. Lietuvoje nebeliko ir linų perdirbimo pramonės.
„Linas buvo, linas yra ir, ko gero, bus“
Lino šventėje dalyvavo daug svečių.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža sakė, jog linas senovėje lietuvį maitino, rengė, buvo vaistas. Šventė – ir priminimas apie praeitį, ir raginimas mąstyti apie ateitį. „Tikiuosi, kad linas atgims. O numirė linas dėl labai paprastos priežasties – nebuvo finansinės paskatos jį auginti“, – tvirtino B. Pauža.
Žemės ūkio ministro patarėjas Algirdas Gricius šventės dalyviams perdavė ministro Vigilijaus Juknos sveikinimą ir žodžius: „Linas buvo, linas yra ir, ko gero, bus“.
Seimo narė Alma Monkauskaitė tvirtino, jog linas tikrai reikalingas, kaip ir šventė. Linas – labai senas augalas, dar ketvirtame-penktame tūkstantmetyje prieš Kristų augintas Palestinoje ir Egipte. Egiptiečiai iš lino siuvo drabužius, darė bures, vijo virves. Ir mūsų protėviai gyveno linu.
Rašytiniai šaltiniai teigia, kad XVII amžiaus pabaigoje iš viso per Rygos uostą eksportuojamo pluošto lietuviškas sudarė 61 procentą. Deja, XIX amžiaus viduryje procentas sumažėjo iki 40.
Keičiantis santvarkoms, dėl kitų priežasčių, linų buvo auginama labai nevienodai. Daugiausia linų Lietuvoje buvo auginta 1940 metais – daugiau kaip 96 tūkstančiai hektarų.
„Gaila, kad šiandien linas tampa sentimentu ar importine preke“, – apgailestavo A. Monkauskaitė.
Šventės vedėja aktorė Virginija Kochanskytė priminė lietuvių literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį, irgi rašiusį apie linus. K. Donelaitis turėjo tris brolius ir tiek pat seserų. O kiek smagumo jo akims teikė seserys su motina, kai ilgai plušėjusios, kedenusios pakulas, linų kuokštelius imdavo verpti.
„Reikia tikėtis, kad Lietuva vėl didžiuosis savo linu visame pasaulyje“, – vylėsi V. Kochanskytė.
Prisistatė seniūnijos
Tradiciškai šventėje seniūnijos įsirengia kiemelius, viena kitą lenkdamos išmone ir sumanumu.
Pakražančio seniūnijos stalas lūžo net nuo 14 rūšių sūrių. Šaukėniškiai vaišino medumi, keptomis dešrelėmis. Liolių seniūnijos šeimininkės prikepė sausainukų su šventės užrašu.
Buvo galima paragauti negirdėtų nematytų saldainių iš pluoštinių kanapių – juos pagamino Tytuvėnų piligrimų centro šeimininkės. Tačiau receptu nepasidalijo. „Kad šie saldainiai netaptų masinė gamyba“, – pusiau juokais, pusiau rimtai paaiškino centro direktorė Asta Vaitkevičiūtė-Kizienė.
Seniūnijos kiemeliuose buvo demonstruojami ir senoviniai amatai, pavyzdžiui, plakamas dalgis.
Šventė tęsėsi visą šeštadienį. Koncertavo Tytuvėnų kultūros centro meno mėgėjų kolektyvai, Ryškėnų kultūros centro kapela "Judrė“, šėliojo Lukšių kultūros centro Zyplių dvaro kapela, grupė „Tabasco“.
Autorės nuotr.
EISENA: Šventės pradžioje stadiono ratu žygiavo seniūnijos. Tytuvėnų seniūnijos atstovai buvo apsirengę lininiais drabužiais.
ŽIRGELIS: Marijus Čekavičius iš Skruzdėlynės viensėdžio nuo Kražių šventėje jodinėjo žirgeliu.
MUGĖ: Mugėje buvo galima įsigyti ir lino dirbinių.
ŠOKIAI: Šoko Tytuvėnų kultūros centro šokėjos.
LINAI: Liolių seniūnijos kiemelyje buvo galima pamatyti ir tikrų linų gubų.
TRADICIJA: (Iš dešinės) Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė lino drabužiais linkėjo vilkėti ne tik per Lino šventę. (Šalia – Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė).
KAUKĖS: Penkerius metus Kražiuose gyvenantis Antanas Terleckis į šventę atvežė parodyti kaukių. Šiuo pomėgiu sakė neseniai užsikrėtęs, kai į pensiją išėjo.