Naujausios
Mamos antpirštį dovanojo kolekcininkei
Pakruojietė Irena Ušinskienė, perskaičiusi „Pakruojo krašte“ apie Rimos Raziulienės siuvėjų antpirščių kolekciją, panoro ją papildyti. Devintąją dešimtį įpusėjusiai moteriai šis antpirštis ypatingas – iš mamos palikimo. Jam gali būti šimtas metų.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Nenorėjo kartoti klaidos
Pačiame Pakruojo centre, daugiabučio trečiajame aukšte, gyvenanti Irena Ušinskienė dėl prastos sveikatos ir permainingų orų retai išeina į gatvę. Tačiau tai, kas vyksta mieste ir rajone ar visoje šalyje, ji sužino iš laikraščių. Moteris, nors ir sulaukusi garbaus amžiaus, nė dienos nepraleidžia be skaitymo.
Ir apie tai, kad pakruojietė R. Raziulienė kaupia antpirščius, senjora Irena irgi sužinojo iš laikraščio.
„Buvo dar vienas mamos palikimo antpirštis – medinis. Bet jis truputėlį įskilo ir išmečiau“, – apgailestaudama dėl kelerių metų senumo poelgio prisipažino jaukaus buto šeimininkė. – Dabar nenoriu pakartoti anos klaidos. Antpirščio man nebereikia, nebesiūnu nieko, o išmesti – ranka nekilo. Juk tas mažytis siuvėjo daiktelis – jau istorija“, – mintimis apie retai moterų ir siuvėjų benaudojamą piršto apsaugą nuo adatos uodegėlės siuvant rankomis, dalijosi „Pakruojo krašto“ skaitytoja.
I. Ušinskienė išsaugojo dar vieną ne mažiau įdomią senovės moterų naudotą rankdarbių priemonę – medinį „grybuką“ adymui.
Pasirodo, toks įrankis buvo įkišamas į kojinę taip, kad ant „grybuko“ kepurės atsidurtų norima užadyti skylė. Tuomet adyti suplyšusią kojinę ar prakiurusią nertinio alkūnę, būdavę ir lengva, ir adinys atrodydavęs tvarkingas.
Prisiminimai – iš vaikystės
Pašnekovės atmintyje tebėra vaikystės prisiminimai, kai matydavo mamą su rankdarbiu rankoje. Adatą ji paimdavo į rankas, kai reikėdavo užadyti susidėvėjusį drabužį ar prakiurusią kojinę. Tuomet ir maudavo ant piršto tą galbūt dabar jau šimtametį antpirštį. Ir medinį „grybuką“ imdavo į rankas, kurį dailiai padaręs kažkoks auksarankis meistras.
Ponios Irenos mintys nuklydo ne tik į savo vaikystės mokyklinius metus, bet ir tėvelio prisiminimus apie varganą anksti našlaičiu likusio vaiko gyvenimą.
„Prisimenu, tėvelis mamą vadindavo bajoraite. Ji buvo labai graži, skaniai gamindavo valgį, valdinga ir išdidi buvo. Prisimenu, pabudau vieną rytą lovelėje, žiūriu, mama priešais veidrodį stovi ir plaukus šukuoja. Ilgai, gal kokią valandą – plaukai buvo ilgi ir gražūs, iki pat kulnų“, – šypsodamasi į vaikystę, kuri prabėgo Kėdainiuose tėvų namuose, mintimis grįžo I. Ušinskienė.
„Vaikas buvau, nepasidomėjau mamos kilme, anei jos gimine. Nerūpėjo tada“, – žiūrėdama į savo jaunų tėvų nuotrauką, kurioje ir ji su broliuku, kalbėjo „Pakruojo krašto“ aplankyta pakruojietė.
Pakruojyje – nuo 1960-ųjų
I. Ušinskienė, baigusi teisės studijas, pasiprašė būti išsiųsta kur nors toliau, nuo tėvų namų. Sako, tokį sprendimą priėmė, nes ištekėjusi norėjo pasijusti savarankiška. Pasiūlė Pakruojį, sutiko.
„Tuomet kūrėsi rajonai, todėl man nebuvo skirtumo, kur išvažiuoti dirbti, – prisimena, kaip tuometinio Pakruojo rajono prokuroro pavaduotoja su vyru 1960-aisiais persikėlė iš Kėdainių.
„Į Pakruojį važiavome per Radviliškį. Išlipome centre – priešais spaustuvę ir net plaukai pasišiaušė: kur mes čia atvažiavom!? Visur gatvėse vien purvas, nešvaru, – pirmųjų įspūdžių Pakruojyje nepamiršo moteris. – Prokuratūra buvo mažame namelyje priešais bažnyčią. Jame – trys maži kambarėliai: vienas prokurorui, kitas sekretorei, trečiasis man – prokuroro pavaduotojai. Už sienos žvengė arklys. Tai buvo prokuratūros transporto priemonė“, – šypsojosi prisiminimais dalijusis moteris.
„Ne tik darbo, bet ir gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. Nebuvo tada Pakruojyje kur nueiti pavalgyti. Valgį gamindavau ant elektrinės plytelės, pastatytos kabinete ant rašomojo stalo kampo, o jos laidas įjungtas kažkur prie elektros lemputės, virš stalo. Miegodavome ant sulankstomos lovelės, kabinete – jaunai, ištekėjusiai specialistei su vyru nebuvo kur gyventi“, – tokia darbo ir gyvenimo pradžia Pakruojyje išliko I. Ušinskienės atmintyje.
Autorės nuotr.
STRAIPSNIS: Ireną Ušinskienę straipsnis „Pakruojo krašte“ paskatino mamos antpirštį dovanoti kolekcininkei.
ANTPIRŠTIS: Šimtametis antpirštis – dovana kolekcininkei.
VAIKYSTĖ: Šioje nuotraukoje Irena Ušinskienė vaikystėje su savo tėveliais ir broliu.