Naujausios
Mamos palikime – vertinga nuotrauka
„Pakruojo krašto“ redakcija kvietė savo skaitytojus prisidėti prie žinių apie Pakruojo praeitį, žmones ir jų tarpusavio santykius kaupimo, kad turėtume galimybę žinoti savo krašto istoriją, skirtingų tautų žmonių tarpusavio santykius. Tokio kvietimo paskatintas pakruojietis Eugenijus Motiejūnas redakcijai perdavė savo mamos daugelį metų saugotą vertingą nuotrauką.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Nuotrauka – kaimynams
Eugenijus Motiejūnas nors ir yra darbininkiškos profesijos, jo hobis – senos knygos, enciklopediniai leidiniai, nuotraukos ir dokumentai. Pastarųjų jo namuose – ir iš mamos Stanislavos Žalytės palikimo.
Vieną vakarą laikraščio skaitytoją Eugenijų aplankėme jo namuose su redakcinės kolegijos nariu Zenonu Gegiecku. Jis – buvęs Eugenijaus mokytojas.
Jau šeštą dešimtį bebaigiantis E.Motiejūnas traukė iš lentynų svarbius giminės dokumentus, kurių pluošte – ir surašyti dar carinėje Lietuvoje. Tarp šių šeimos vertybių ir 1998 metais mirusios mamos likusios nuotraukos.
Vieną jų, Eugenijaus mamai 1933 metais dovanojo Pakruojo gydytojų Cecilijos ir Marko Šreiberių šeima.
Joje sutuoktiniai Šreiberiai su tarnaite ir dviem savo sūnumis prie savo automobilio.
Nuotraukos antroje pusėje dailia rašysena užrašas: „p. Žalių šeiminai atminimui nuo d-ro Šreiberio šeiminos 1933 m. 1/8 Pakruojis“.
Iš mamos pasakojimų
E. Motiejūnas sako, kad miestelio žydų žudynių siaubą ir trėmimų baimę išgyvenusi mama beveik iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mažai kalbėdavo apie viso miesto ir žmonių gyvenimus aukštyn kojom apvertusius politinius įvykius.
Vyras prisimena, kad vėliau mama kalbėdavo apie artimiausius kaimynus gydytojus Šreiberius. „Mama pasakojo, jog tai buvo labai kultūringi, malonūs žmonės. Tokie buvo ir jų vaikai. Mama juos vadindavo Jaša (tikrasis vardas Jakobas) ir Paša (Aleksandras)“, – prisimena Eugenijus.
„Jau žydų žudynės buvo praėjusios, kai vieną kartą pas mamą atbėgo Šreiberių sūnūs. Jie tada lyg ir atsisveikinti atėjo. Mama pasakojo, jog berniukai – vienas medicinos studentas, kitas dar moksleivis, sakė, jog dabar tikriausiai juos jau sušaudys“, – apie mamos skaudžius prisiminimus pasakojo E.Motiejūnas.
„Bet mama tada vaikais nepatikėjo. Ji siūlė jiems sėsti prie stalo valgyti, tačiau berniukai padėkoję išėjo. Ir iš tiesų, į jų kiemą tuojau įvažiavo vokiečių kareiviai ant motociklų, šeimą suėmė“, – savo mamos prisiminimais dalijosi vyras.
„Daug kartų mama tą įvykį prisiminė ir krimtosi, kad tą kartą nepatikėjo Šreiberio sūnų žodžiais, kad nesusigriebė juos kur paslėpti. Mat grėsme šiai šeimai buvę sunku patikėti, nes mieste jau kalbėjo, kad Šreiberiams niekas nebegresia, kad tai karaimų šeima – mamos pasakojimą prisimena pakruojietis.
E. Motiejūno teigimu, jo mama kalbėdavusi, jog netrukus po Šreiberių nužudymo mieste pasklidusios kalbos, jog atėję kažkokie dokumentai, kuriuose buvęs nurodymas neliesti gydytojo šeimos.
Ta žinia miestelyje sklido su įtarimais: kam prireikė žudyti Šreiberius, gal kas gviešėsi jų automobilio, kuris tais laikais laikytas to meto didžiuliu turtu ir prabanga? Kalbėta, kad tą automobilį, kaip ir Šreiberių rentgeno kabinetą, kitą medicininę įrangą ir turtą išsivežė patys egzekucijos vykdytojai.
Nepamirštami kaimyniški santykiai
Stanislava Žalytė buvo pasiturinti pakruojietė. Jai teko jos tėvo palikimas – didžiulis namas, kurį apskrities valdžia tada nuomojo Pakruojo ligoninei. Šalia buvo jos pačios namas, o dar už vieno kaimyno namo – Šreiberių namas su ligonių priėmimo kabinetais. Vėlai ištekėjusi, moteris gyveno iš už nuomą gaunamų pinigų.
„Kartą Šreiberių tarnaitės nebuvo namuose, o daktarui reikėjo išlyginti kostiumines kelnes. Tai Šreiberienė paprašė, kad tai padarytų mama. Tačiau kai pats daktaras sužinojo, kad jo kelnes atidavė lyginti kaimynei, išsigando: „dabar man kantą sugadins“, – kaip linksmą mamos su kaimynais atsitikimą pasakoja E.Motiejūnas. – Atskubėjo pas mamą Šreiberienė ir papasakojo apie vyro nuogąstavimą. Tada Eugenijaus mama ištiesė poniai jos vyro išlygintas ir dailiai „į kantą“ sudėtas kelnes. Daktarė apsidžiaugė ir mamai labai dėkojo“, – mamos pasakojimą apie kaimynus Šreiberius šypsodamasis perpasakojo E.Motiejūnas.
E. Motiejūno mama visada tik pačiais geriausiais žodžiais prisimindavo gydytojų šeimą. Ji pasakojusi, jog kartą dėl skaudančio danties nuėjo į kabinetą pas Šreiberienę. Ji buvusi labai atidi ligoniams, maloni ir švelni. Savo kaimynei ji pažadėjusi: „Stanislava, aš tau sutaisysiu dantį kaip savo vaikams. Bus visam gyvenimui“.
E. Motiejūno žodžiais, mama iki gilios senatvės prisiminė ir gyrė dantų gydytoją Ceciliją Šreiberienę ir visą jos šeimą.
Albumo nuotr.
PRISIMINIMAS: Pakruojietės Stanislavos Žalytės šeimai daktaras Markas Šreiberis (sėdi ant mašinos laiptelio) prisiminimui dovanojo savo šeimos nuotrauką. (Dešinėje – gydytojo žmona, kairėje – guvernantė).
Autorės nuotr.
ŠALTINIS: Mokytojas Zenonas Gegieckas E.Motiejūno archyvuose aptiko prieškario laikų telefonų knygą ir joje – žymių Pakruojo žmonių bei gydytojų Šreiberių telefono numerį.