Naujausios
Metai atplukdė deimantinę sukaktį
Kuršėniškius Valeriją ir Vytautą Noruišius gyvenimo srovė jau šešiasdešimt metų neša kartu. Deimantines vestuves praėjusį savaitgalį jie šventė giminaičių ir artimiausių draugų būryje.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Šventiškas šurmulys
Valerijos ir Vytauto Noruišių name Kuršėnuose, Gedimino gatvėje, – šurmulys. Atėjo kelios šeimininkės draugės, čia pat – jų dukra bei krikšto dukra.
Pirmiausia skubama nusifotografuoti. Sodybos šeimininkei įduodamos gėlės. Proga – ne itin dažnai tepasitaikanti: deimantinė Valerijos ir Vytauto vestuvių sukaktis. Jie jau šešiasdešimt metų per gyvenimą eina kartu. Čia pat laukė padengtas stalas drauge su mielais, artimais žmonėmis tuo pasidžiaugti ir prisiminti prabėgusias dienas.
Ponia Valerija sako, jog, likus keturioms dienoms iki jų vestuvių sukakties, – jos gimtadienis. Visada suvažiuodavo giminės ir draugai, bet šįkart nieko daugiau neorganizavę. Neleidžianti sveikata. Vaišėmis pasirūpino artimiausi žmonės.
Bet kaip tokia proga nenuklysi į prisiminimus, neįvertinsi drauge gyventų metų?
V. Noruišienė dabar sako, kad gyvendama su savo vyru jautėsi saugiai – kaip už sienos. Nors jį daug kas norėjo suvilioti – pas kitas nevaikščiojo. Viską sugebantis – ko imasi, tai ir padaro. Rūpestingas buvo anksčiau, toks pat ir dabar, kai subjurusi jos sveikata.
„Matyt, neištižęs buvau, kad ją prisiviliojau. Gera buvo. Duodavo drausmės, bet nėra manęs mušusi“, – V. Noruišis nelinkęs kalbėti rimtai.
Jautė saugumo dėmesį
Kas galėjo pamanyti, kad juos, kadaise gyvenusius toli vienas nuo kito, supažindins gyvenimas, kad jie drauge gyvens Kuršėnuose.
Kai tėtis mirė, Valerija buvo vos trejų metukų. Gyveno jie Vidsodyje (dabar Kelmės rajonas). Mama Valeriją išleido mokytis – vokiečių laikais ji baigė mokytojų seminariją. Paskyrė dirbti į Kruopius (dabar – Akmenės rajonas). Dirbo. Rudenį atėjusi į mokyklą išgirdo, kad jai nebėra vietos.
Švietimo skyriaus vedėjas nusamdė arklį. Ją nuvežė į Šakyną. Miestelio septynmetėje mokykloje mokė matematikos.
Tuo metu Valeriją pasiekė žinia, kad Vidsodyje gyvenusius mamą ir brolį išvežė į Sibirą. Tuometinio Žagarės rajono švietimo skyriaus vedėjas pasikvietė ją ir pasakė, jog skambino iš saugumo, teiravosi apie ją. Jis buvo patenkintas jaunosios mokytojos darbu, bet pasiūlė išeiti iš mokyklos, nes būsią blogai.
Pradėjo dirbti Gruzdžių kooperatyve buhaltere, parduotuvėje. Ir čia pasiekė žinia apie ištremtus mamą ir brolį. Dėl to du kartus saugumas kvietėsi į Šiaulius.
Įsidarbino buhaltere miško pramonės ūkyje.
Kurtuvėnuose gimęs, bet tada jau Gruzdžiuose gyvenęs Vytautas Noruišis 1953-iųjų spalį namo grįžo atlikęs tarnybą kariuomenėje. Jį priėmė dirbti šaltkalviu miško pramonės ūkyje.
Jiedu bei dar viena bendradarbė kiekvieną rytą eidavo į darbą – apie keturis kilometrus nuo Gruzdžių. Taip ir susipažino.
Nueidavo į šokius. Pasak Valerijos, Vytautas labai gerai šoko, o ji labai mėgusi šokti.
Draugavo metus, kol vaikinas Valerijai be užuolankų tarė: „Ženykimės arba skiriamės.“
Valerija, išgirdusi tokius žodžius gražaus vaikino, ant kurio ne viena buvo žvilgsnį padėjusi, nesispyrė.
Pasiūlė darbą Kuršėnuose
Apiforminę santuoką Šiaulių metrikacijos skyriuje, nuėjo į teatrą. Į Gruzdžius grįžo pilnutėle mašina. Į ją įlipusi Valerija prašė, kad priimtų ir jos vyrą. Jai atšovė: „Džiaukis, kad pati įlipai.“ Vis dėlto pavyko įsigrūsti ir Vytautui.
Gruzdžiuose šis jaunąją žmoną nusivedė pas mamą, kuri gyveno su jo broliuku. Čia jau buvo paruošti pietūs.
Pagyvenę pas Vytauto mamą, ėmė gyventi atskirai.
Miškų pramonės ūkiui išsikėlus į Šeduvą, Vytautui darbo radosi ir ten. Valerija, atrodytų, galėtų dirbti mokytoja, bet kas ją, saugumo tampytą, priims.
Pažįstamas Vytautui pasiūlė darbą Kuršėnuose. Jaunoji šeima persikėlė į šį miestą. Vytautas darbavosi cukraus kombinate, Valerija – parduotuvėje Smilgiuose. Vėliau abu dirbo melioracijoje.
Pionierių gatvėje pasistatė medinį namą. Ten rūsyje kiekvieną pavasarį vandens atsirasdavo, skęsdavo bulvės. Tai įkyrėjo. Maždaug prieš 50 metų Gedimino gatvėje išaugo mūrinis Noruišių namas.
Vytautas 37-erius metus melioracijoje dirbo. Valerija sako, kad jis viską sugebėjo: ir traktoriumi dirbti, ir pralaidas statyti.
Rūpesčių ir prieš darbą ar po jo pakako abiem. Rytą vyras kiaules pašerdavo, o žmona paruošdavo pietums darbe. Aštuntą vakaro grįžus reikia išsivirti valgyti, pasišerti kiaules bei paruošti joms jovalo rytojui. Dar ir augindavo kopūstus parduoti. Reikėjo suktis. Rūpesčių pakako abiem.
Gyvenimas ėjo, dalindamas ne vien džiaugsmą. Likimas pasiėmė du jų vaikus. Dabar Noruišiai gyvena su iš užsienio grįžusia savo dukra.
Yra į ką atsiremti senatvėje.
Autoriaus nuotr.
JUBILIEJUS: Vytautas ir Valerija Noruišiai jau šešiasdešimt metų per gyvenimą žingsniuoja kartu.
NUOTRAUKA: Šeimą Noruišiai sukūrė Gruzdžiuose.