
Naujausios
„Metų pareigos“ nominantei kilometrai – ne kliūtis
Pašvitinio seniūnijos socialinė darbuotoja Kristina Stočkūnaitė į darbą kasdien važiuoja pusšimtį kilometrų – iš Šiaulių. Tokių kelionių nelaikanti kliūtimi specialistė pernai rajono „Jaunųjų žvaigždučių“ apdovanojimuose buvo įvertinta „Metų pareigos“ nominacija. Kristiną apdovanojimui pristatė seniūnija.
Janina ŠAPARNIENĖ
janina@skrastas.lt
Bendradarbiai padarė staigmeną
Kristinos darbo kabinete Pašvitinio seniūnijoje kabo nominaciją patvirtinantis dokumentas, o „žvaigždutės“ statulėlė laikoma namuose Šiauliuose. Specialistė juokiasi, prisimindama praėjusių metų pabaigą. Ji pastebėjo, kad vyksta kažkoks šurmulys, kad sulaukia tai vieno, tai kito netikėto seniūnijos darbuotojų klausimo. Tačiau iki pat paskutinių dienų nežinojo, ką sumanę kolegos.
„Nominacijų teikimo išvakarėse, jau važiuodama automobiliu namų link, sulaukiau Savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorės Dianos Samuitytės skambučio – kvietimo į „Jaunąsias žvaigždutes“. Buvo tokia staigmena! Juk Pašvitinyje dirbu tik nuo kovo mėnesio, o mane jau įvertina!“
Pašvitinio seniūnė Rima Krištopaitienė apie Kristiną atsiliepia trumpai: šaunuolė!
„Taktiška ir kartu reikli darbuotoja rado bendrą kalbą su beveik visomis prižiūrimomis problemiškomis seniūnijos šeimomis. Jų mūsų teritorijoje gyvena dvylika. Socialinei darbuotojai tenka vos ne kasdien važiuoti į Peluodžius, Draudelius ar Kazokus“, – sakė seniūnė.
Darbe netrūksta iššūkių
Darbą Pašvitinyje pradėjusiai Kristinai pirmuoju dideliu iššūkiu tapo ryšio su prižiūrimomis šeimomis užmezgimas.
„Ne vienas iš lankomų žmonių – mano tėvų amžiaus. Ir į jų įprastą kasdienybę ateina nauja jauna darbuotoja, kuri ima pasakoti, ką tie žmonės daro ne taip! Sulaukiau ir atšiaurių žodžių, ir pasipiktinimo, ir tiesiog ignoravimo. Juk daugelis socialinės rizikos šeimų nėra matę kitokio gyvenimo: nė nežino, kad galima gyventi geriau, gražiau, neapsvaigus. Socialinio darbuotojo pareiga ir yra parodyti žmonėms šią galimybę, skatinti keistis, parodyti, kaip tai daroma, kaip įveikiamos problemos. Bet ne daryti už juos. Buvo atvejų, kai rodžiau moterims, kaip atliekami rodos paprasti vieni ar kiti buities darbai. Padėjau lankomai šeimai išsimokėtinai nusipirkti malkų, po to – skaičiuoti, kaip iš kuklaus biudžeto sutaupyti pinigų, kad už jas galėtų atsiskaityti.“
Kristina pastebėjo – patarimus, pasiūlymus žmonės priima palankiau, išgirdę, kad jie ne vieninteliai, kurie turi gyvenime tokių bėdų. Ne viena šeima jau atsivėrė naujajai darbuotojai. K. Stočkūnaitę džiugina bandantys tvarkytis, jos patarimų ir telefonu klausiantys ar tiesiog išsipasakojantys prižiūrimieji. Jų vaikai, besimokantys Pašvitinyje, neretai po pamokų užeina į socialinės darbuotojos kabinetą tiesiog pasikalbėti.
„Mano pareigos – ne baudėja, o talkininkė. Tačiau keistis pirmiausiai turi norėti patys žmonės. Ne visada noras išlieka ilgai: pasitaiko, kad rodos ėmę gražiau gyventi žmonės vėl paslysta, ką tik žingtelėję priekin, vėl atsitraukia du žingsnius atgal. Rytą pasidžiaugi, kad šeima šviesėja, vakare sulauki skambučio – vėl nuopuolis... Ir į pasikeitimų kelią tenka grįžti iš naujo. Bet net vienas mažas žingsnelis link geresnio gyvenimo – jau ir tos šeimos pergalė, ir mano darbo sėkmė.“
Didelis iššūkis Kristinai – išlaikyti tvirtą nuostatą ir šaltą protą net ekstremaliausiomis situacijomis.
„Viena yra studentų auditorijoje modeliuoti situacijas. Ir visai kas kita – su policininkais paimti vaikus iš girtų tėvų. Aplink liejasi emocijos, o socialinis darbuotojas privalo išlikti žvaliai mąstantis, greitai reaguojantis. Nori apsaugoti nuo grėsmės vaikus – privalai slėpti savo jausmus, negali parodyti, kad esi pažeidžiamas.“
Svarbus ir nuoseklumas: prižiūrimas šeimas lankydama K. Stočkūnaitė vis primena, kokius tikslus žmonės yra sau iškėlę. Į kai kurias trobas socialinė darbuotoja suka ir po porą kartų perdien – rytą važiuodama į darbą, vakare – grįždama namo.
Vienos problemiškos šeimos kaimynai Kristinai juokdamiesi sakė, kad šeima tikriausiai nebeištvėrė nuolatinės kontrolės – išsikraustė į kaimyninį rajoną.
Pašvitinio pamokos
Kristina neslepia – beveik metus dirbdama Pašvitinyje daug išmoko.
„Atvažiavau čia pavasarį, geru keliu, gražiu oru. Pusšimtis kilometrų nuo Šiaulių iki Pašvitinio atrodė toks menkniekis! O žiema, pūgos išmokė, kad reikia atidžiai įvertinti eismo sąlygas, vairuoti atsargiai. Va ir šiandien į darbą verčiau važiavau ilgesniu, bet saugesniu keliu per Joniškį. Nebuvau tikra, ar trumpesnis kelias nuvalytas, ar neįstrigsiu.“
Kasdieninių šimto kilometrų į darbą ir namo K. Stočkūnaitė nelaiko kliūtimi – jaunam specialistui žymiai svarbiau įgyti praktikos, kurios nesuteikia net geriausios studijos. Kiti į darbą dar toliau važinėja, šiais laikais atstumai – „nebe rodiklis“.
Spręsdama kasdienes problemas, ji ir pati jaučiasi sutvirtėjusi, padariusi išvadas, svarbias ir ateičiai.
„Prižiūrimi žmonės išmokė, kad nereikia bijoti klysti. Neklysta tik nieko nedarantys, o dirbantys mokosi ir klaidas taiso. Išmokau džiaugtis šiandieninėmis gražiomis akimirkomis, mažomis pergalėmis. Kelias į didelį tikslą ir įveikiamas ne šuoliu, o nueinamas žingsnis po žingsnio“, – gyvenimiškas pamokas vardija Kristina.
Socialinio pedagogo specialybę ji rinkosi sąmoningai – stojamųjų paraiškoje nurodė pirmąja. Kristina prisimena visuomet norėjusi dirbti su žmonėmis, o bendrauti, gerbti greta esančius išmokusi nuo vaikystės. Pedagogų rodomus žmogiškumo pavyzdžius mačiusi ir Šukionių Jono Noreikos pagrindinėje mokykloje, ir „Atžalyno“ gimnazijoje, apie kurias išlikę gražiausi prisiminimai.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
Nuo namų iki darbo – pusšimtis kilometrų, „ne rodiklis“ jaunai specialistei Kristinai Stočkūnaitei.
Pašvitinys Kristiną išmokė džiaugtis mažais kasdieniais pasiekimais, iš kurių susideda dideli tikslai.