Naujausios
„Mūsų Žalgiris“ – paminklas savajam kraštui
Paskutinės šių metų dienos įsimintinos Medikonių seniūnaitijos (Rozalimo seniūnija) žmonėms – sukako 460 metų kai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėti Derveliai ir aplinkiniai kaimai. Krašto šviesuolių paskatinti, žmonės tapo ilgaamžio paminklo – knygos „Mūsų Žalgiris“ – bendraautoriais ir kūrėjais.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
„Visi kartu esame žalgiriečiai“
Medikonių laisvalaikio salė praėjusį penktadienį buvo pilnutėlė vietinių ir iš toliau atvažiavusių žmonių. Juos čia sukvietė svarbus įvykis: jubiliejinės knygos „Mūsų Žalgiris“ pristatymas.
Beveik 500 puslapių knygos su 420 nuotraukų ir iliustracijų bendraautoriai – Medikonių, Dervelių, Draumėnų, Dinaburgo, Vismantų kaimuose gimę, augę ar čia kažkurį savo gyvenimo tarpsnį gyvenę ir dirbę žmonės.
Šių vietų žmonių albumuose saugotos nuotraukos, seni dokumentai, prisiminimai apie gyventojus, įvykius, šventes ir kasdienybę, darbą ir žemę tapo didžiąja knygos turinio dalimi.
Prie jubiliejinės žalgiriečių knygos sudarymo prisidėjo ir buvusi bibliotekininkė bei kraštotyrininkė Liucija Brazdžionienė, atidavusi publikuoti dalį savo pačios rengiamos knygos.
Dar kiti iš šio krašto kilę žmonės, mokslo vedini palikę savo kaimus, buvo istorinių dokumentų vertėjai, talkininkai maketuojant ir spaudai rengiant surinktą medžiagą.
Ne pirmai tėviškėnų leidžiamai knygai redaktore tampa Lina Sutkuvienė, Kauno "Aušros" gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Vinco Libono, kilusio iš Draumėnų, dukra.
„Visi kartu mes esame žalgiriečiai“, – sakė „Žalgirio“ žemės ūkio bendrovės vadovas Algirdas Astrauskas, šios knygos idėjos autorius ir leidybos rėmėjas, dėkodamas susirinkusiems už „pakeltus savo archyvus“.
Medikonių ir aplinkinių kaimų žmonės žalgiriečiais save vadina nuo neatmenamų laikų. Tas vardas – nuo Draumėnų draustinio pašonėje stūksančio Žalgirio miško. Žalgiriu buvo pavadintas ir pirmasis kolūkis, Medikoniuose susikūręs 1948-aisiais.
Idėja brendo šešerius metus
„Manėme, pastatysime paminklą. Bet paminklas bus vienam kaimui, nežinia kiek stovės. O knyga bus paminklas visiems laikams“, – kaip apsispręsta įamžinti 460 metų jubiliejų kalbėjo medikonietis kraštotyrininkas Vilius Tribulas.
„Kartą kelyje mane sustabdo A. Astrauskas ir klausia: „Ką rašai?“ Sakau, nieko nerašau. "Tai rašyk, reikia“, – apie sumanymą prisiminė knygos sudarytojas V. Tribulas.
Knygos šiai sukakčiai idėja brandinta šešerius metus. V. Tribulas pasakojo, jog tam padėjo apsispręsti ir anksčiau vietoje leistas laikraštėlis „Žalgirietis“, ir kraštiečiai literatai, istorikai.
Mintis pasiteisino. V. Tribulas skaičiuoja, jog bendraautoriais tapo beveik 100 šio krašto išeivių ir vietinių žmonių.
Kaimo pokyčiai kolūkiniais metais
„Žalgirio“ žemės ūkio bendrovės vadovas Algirdas Astrauskas, dalindamasis prisiminimais, pasakojo, jog jis – gal vienintelis, kuriam teko dirbti beveik su visais buvusio kolūkio pirmininkais, kurie vėliau, šias pareigas užleidę jaunesniems, dirbo kolūkio specialistais.
„Kai 1956-aisiais kolūkiui vadovauti perėmė agronomas Juozas Remeika, iš vieno hektaro buvo kuliama 7 centneriai javų, per metus iš vienos karvės melžiama 700 kilogramų pieno, buvo gautas pirmasis vikšrinis traktorius", – salėje šia praeities statistika bendrovės vadovas sukėlė ir sunkaus laikmečio prisiminimus, ir juoką.
A. Astrauskas prisiminė šiame kolūkyje studentaudamas atlikęs praktiką, po to grįžęs į jį dirbti kaip jaunas specialistas, nes jo gimtinė – dabar jau išnykęs Miškadvario kaimas. Pradėjęs darbą fermos vedėju, jis 1975-aisiais, prijungus atsilikusį Vismantų kolūkį, tapo vyriausiuoju zootechniku, o sugriuvus kolūkiams žmonės jį išsirinko kuriamos „Žalgirio“ žemės ūkio bendrovės vadovu.
A. Astrauskas, palygindamas savo jaunystės metų kaimą su dabartiniu, sakė matąs didžiulių ekonomikos ir žmonių gyvenimo pokyčių.
„Prisimenu, kai į kolūkį iš Rozalimo MTS'o pirmą kartą atvažiavo vikšrinį traktorių kuliamajai tempti, į lauką pažiūrėti subėgo visas Miškadvario kaimas“, – šypsojosi bendrovės vadovas, išsaugojęs atmintyje ir dokumentuose šio krašto įvykius.
Kraštotyra – meilė savo kraštui
V. Tribulas, prieš pusantrų metų išleidęs knygą apie dingusį Miškadvario kaimą, kvietė visus būti kraštotyrininkais – fiksuoti savo krašto įvykius, žmones.
„Tai, ką užfiksavai šiandien, ryt bus praeitis. Todėl visiems reikėtų rinkti, kaupti ir saugoti savo krašto istoriją. Nes nei meilės, nei knygų apie tėviškę niekada nebus per daug“, – kraštotyrinei veiklai susirinkusiuosius skatino knygos sudarytojas.
Ir kaip pavyzdį papasakojo apie seniausią, į knygą patekusį, kraštotyros darbą: „1937-aisias mokykloms buvo išdalytos anketos sudaryti Lietuvos žemių vardyną. Anketoje buvo grafos nurodyti vietovių, vandens telkinių ir kitų, per šimtmečius savo pavadinimus įgavusių vardus, objektų pavadinimus. Šį anketinį darbą atliko Dervelių mokyklos (1937 m.) statytojas mokytojas Jonas Stoškus. Jį V. Tribulas pavadino pirmuoju vietos kraštotyrininku.
Šis darbas pateko į jubiliejinę žalgiriečių knygą, nes jį, kartu su mokykloje sukauptais metraščiais, kitais dokumentais V. Tribului perdavė paskutinieji šios mokyklos pedagogai. Mokykla Derveliuose buvo uždaryta 1992 metais.
Didžiule kraštotyrai netektimi knygos sudarytojas įvardija įstaigų archyvų sunaikinimą, prasidėjus sovietmečio griuvimui. Daug kraštotyros medžiagos sunyko uždarinėjant ir kitas kaimų mokyklas. Išimtis – Dervelių mokykla. Joje sukaupti dokumentai nuo praėjusio amžiaus vidurio – patikimose krašto istorijos sergėtojo V. Tribulo rankose.
Apie mokyklą – su meile
Kad šio krašto žmonėms svarbi mokykla, galėjai suprasti matydamas prie scenos ant molberto pakeltą jos paveikslą, o virš jo – jubiliejinę knygą. Paveikslą nutapė dvi buvusios šios mokyklos moksleivės Dalia Jonaitytė-Masiulienė, Irena Petraitytė-Kairienė ir Medikoniuose kurį laiką gyvenusi ir dirbusi Janina Andrilionytė-Liubavičienė.
Apie savąją mokyklą žalgiriečiai kalbėjo su meile ir didžiule pagarba jos mokytojams Birutei Janušauskienei, išdirbusiai 44 metus, ir nuo 1967-ųjų beveik iki uždarymo čia dirbusiems pedagogams Redai Reginai Konstancijai ir Jonui Antanui Aidukams.
„Šių pedagogų dėka mokinių širdyse gimė meilė, pagarba savam kraštui, istorijai ir kultūrai“, – kalbėjo žalgiriečiai.
„Apie mūsų mokinius negalima kalbėti blogai. Aš džiaugiuosi, kad išliko ištikimybė, kad niekas nieko neišdavė, kad parvažiuoja į Dervelius, aplanko, nepamiršo savo mokyklos“, – sakė mokytoja R. R. K. Aidukienė.
Mokytojos žodžiais, buvo laikai, kai Dervelių mokyklą lankė 130–140 mokinių. Vaikus tėvai arkliais rogėse veždavo į pamokas per pusnynus – nebuvo autobusų, o ir žiemos buvusios šaltesnės, gilesnės. Ir klasės būdavo šaltos, krosnimis šildomos, bet visiems būdavę čia gera.
Mokytoja prisiminė mokyklos foto- ir kino būrelį, laboratoriją, kurioje iki išnaktų užsibūdavo mokinukai Kazys Plungė, Stasys Jarašūnas. Jie, vadovaujami mokytojo J. A. Aiduko, kūrė filmus, kuriuose filmuotis teko ir mokytojai, tapusiai savo mokyklos kino aktore.
Įdomiausia tai, kad šioji fotolaboratorija veikė jau tada, kai mokykloje dar nebuvo elektros. Tačiau tai nebuvo priežastis, kad mokykla išugdytų šios srities entuziastų. Mokytojo J. A. Aiduko ir mokinių kūribingumo dėka mokykloje sukurtam vienam vaidybiniam filmukui respublikiniame konkurse atiteko net antroji vieta.
Apie buvusią Dervelių mokyklą ne vieno lūpose skambėjo pasididžiavimas, meilė, šviesūs prisiminimai. Dėkodami savo buvusiems mokytojams, žvelgdami į paveiksle nutapytą šviesią mokyklą, žalgiriečiai atrodė tarsi viena šeima, kartu kūrę žalgiriečių šeimos knygą-albumą.
Autorės nuotr.
SUMANYMAS: Rašyti žalgiriečių 460 metų istorijos knygą sumanymas kilo žemės ūkio bendrovės „Žalgiris“ vadovui Algirdui Astrauskui, remiančiam menininkus ir kūrybines iniciatyvas.
KRAŠTOTYRA: Knygos sudarytojas Vilius Tribulas apie kraštotyrą kalba kaip apie meilės savo gimtinei išraiškos būdą.
KARTOS: Jubiliejaus šventėje grojo dvi žalgiriečių muzikantų kartos.
MOKYKLA: Buvusioms dervelietėms Irenai Petraitytei Kairienei (kairėje) ir Daliai Jonaitytei Masilionienei (dešinėje) bei Medikoniuose gyvenusiai ir kurį laiką čia dirbusiai Janinai Andrilionytei Liubavičienei dėkota už bendros kūrybos darbą – žalgiriečiams brangios Dervelių mokyklos paveikslą.
TAISYKLĖ: Mokytoja Reda Regina Konstancija Aidukienė kaip buvusios mokyklos taisyklę pakartojo: „Apie mūsų mokinius negalima kalbėti blogai.“
BENDRAAUTORIAI: Jubiliejaus knygos bendraautoriais tapo daugiau kaip šimtas žalgiriečiais save laikančių žmonių.
PADĖKA: Knygos sumanytojas Algirdas Astrauskas visiems dėkojo „už pakeltus savo archyvus“, o kultūros darbuotojai Liucijai Brazdžionienei – už dalį žalgiriečių leidiniui dovanotos savo rengiamos knygos.
ATMINIMAS: Dėkingi už didžiulį darbą knygos sudarytojui V. Tribului, žmonės prašė atminimui knygos tituliniame lape palikti autografą.