Naujausios
IŠ LIETUVYBĖS ŠALTINIO
Muzikantų dinastijos palikuonis moka įdėti kubilo dugną
Šaukėniškis Bronius Juknys moka virkdyti klarnetą ir fleitą. Jaunystėje grojo savo tėvo suburtame orkestre. Senelis bankui užstatė savo žemę, kad gautų paskolą nupirkti instrumentus orkestrui. Prosenelis ir senelis grojo smuikais. Bronius ir jo tėvas – pučiamaisiais. Tačiau duoną visa Juknių giminė valgė iš amato. Muzika – tik pramogoms, progoms ir gegužinėms.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Šaukėnų orkestras
Šaukėniškis Bronius Juknys dar išsaugojo keletą mažesnių savo tėvo instrumentų. Kartais palaiko rankose klarnetą ar fleitą. Triūbas išmetė. Jos užėmė daug vietos. Be to, pradėjo rūdyti. Būgną padovanojo Šaukėnų muziejui.
1926 metais Broniaus Juknio tėvas Vincas įkūrė Šaukėnų orkestrą. Muzikalumą paveldėjo iš senelio Jono Juknio ir prosenelio Igno. Jie griežė smuiku. Patys smuikelius ir pasidarydavo. Tačiau senelis ir prosenelis muzikavo iš klausos. O tėvas mokėjo skaityti natas.
Muzikantą Vincą Juknį iš šalia Šaukėnų esančio Pailgio kaimo groti pasikvietė Šilo Pavėžupio dvaro savininkas Vladas Putvinskis. Dvaro orkestrui vadovavo muzikas iš Kauno.
Tačiau kurį laiką pagrojęs dvare Vincas Juknys nusprendė kurti savo orkestrą. Išvažiavo į Kauną. Ten pasimokė kursuose. Grįžęs pradėjo rinkti gerą klausą turinčius miestelio ir kaimų vyrus.
Dūdos už paskolą
Orkestrui reikėjo ir instrumentų. Dūdas anuomet užsakydavo. Jų parveždavo vienas žydas.
Instrumentai buvo labai brangūs. Tačiau Vinco tėvas Jonas Juknys, gerbdamas sūnaus apsisprendimą, užstatė savo žemę, kad gautų paskolą iš banko instrumentams. Visi orkestrui reikalingi instrumentai kainavo apie 12 tūkstančių litų. Už tokius pinigus anuomet galėjai pastatyti namą.
Bronius Juknys pasakoja, jog tėvo orkestrą samdydavo groti vestuvėse, laidotuvėse. Iškilmingomis progomis pagroti prašydavo Šaulių ir Jaunalietuvių organizacijos. Grodavo per valstybines šventes. Kartais linksmindavo žmones ir gegužinėse.
Už vakarą orkestrui mokėdavo po 40 litų. Grodavo 7 – 8 vyrai. Taigi, pasidalydavo po 5 – 6 litus.
Vyrai, žinoma, iš to neišgyvendavo. Turėjo ūkius. Tėvas dirbo savo kalvėje.
Orkestrą nacionalizavo
Tarybiniais laikais Vinco Juknio orkestrą kaip ir nacionalizavo. Instrumentų neatėmė. Tačiau vyrai turėdavo nemokamai groti visur, kur tik valdžia įsakydavo.
Tokie „varinėjimai“, pasak Broniaus, tęsėsi iki Stalino mirties. Paskui tėvą įdarbino Užvenčio kultūros namuose. "Rajkomas" nupirko naujus instrumentus. Tėvas vėl subūrė orkestrą. Tuomet dviračiu į Užventį repetuoti tėvo orkestre važinėdavo ir Bronius.
Jis mena, jog paskutinį kartą tėvo orkestras grojo Tarybų Lietuvos 25 – mečio iškilmėse.
Vienas šokis vaikams, kitas – suaugusiems
Bronius Juknys mena savo vaikystės vakaruškas. Į jas rinkdavosi ne tik jaunimas, bet ir šeimos su vaikais. Grodavo vietiniai muzikantai. Vaikų niekas lauk nevarydavo. Vieną šokį grodavo suaugusiems, kitą – vaikams. Apskritai vaikai nuolatos būdavo šalia tėvų. Ir tėvus tarsi kontroliuodavo.
Be to, vaikai į tėvus žiūrėdami išmokdavo įvairių darbų. Antai iš prosenelio smuikus daryti ir griežti išmoko Broniaus Juknio senelis.
„Aš irgi daug ko išmokau iš senelio ir tėvo, – pasakoja Bronius Juknys. – Kartą meistras man darė kubilą. Bet susižeidė ir negalėjo pabaigti. Ėmiausi pats įdėti kubilui dugną. Tai sudėtingas darbas. Reikia gerai pasiskaičiuoti. Bet buvau matęs, kaip senelis tai darė, ir man pavyko.“
Išgyventi padėjo amatai
Juknių giminės vyrai pasižymėjo ne tik muzikalumu ir nagingumu, bet ir polinkiu amatui. Nors Broniaus tėvas Vincas buvo subūręs orkestrą, bet duoną valgė iš amato.
Dar būdamas keturiolikos metų mokėsi pas laikrodžių meistrą. Kurį laiką dirbo laikrodininku. Bet laikrodžių praėjusio amžiaus pirmoje pusėje mažai kas turėjo. O tų, kurie turėjo, laikrodžiai būdavo labai patvarūs.
Pavyzdžiui, sieniniam laikrodžiui meistro neprireikdavo trisdešimt metų. Ir po trisdešimties metų veikdavo – tik reikėdavo pavalyti.
Tuomet Vincas Juknys nusprendė įkurti kalvę. Nusipirko priekalą, vadinamąją „bormašinę“, įrankių. Pradėjo kaustyti ūkininkų arklius, taisyti ratus, daryti noragus ir kitus žemės ūkio padargus.
Iš tėvo laikrodininko ir kalvio amatų išmoko ir Bronius. Tėvas jam atidavė kalvę, o pats įsidarbino buitinio gyventojų aptarnavimo paviljone laikrodininku. Dirbo iki pat mirties.
Susikūrus kolūkiui, į Broniaus Juknio kalvę atvežė kokį šimtą akėčių. Taisyk arba atims kalvę ir visus įrankius. Bronius priekalą pasislėpė po lova. Kitus įrankius irgi išslapstė. Paliko keletą gelžgalių. Tegu turi kolūkis. O pats pasiprašė darbo melioracijoje. Iš pradžių dirbo kalvio padėjėju, paskui – tekintoju.
Savo darbo biografiją Bronius pabaigė Šaukėnų tarybiniame ūkyje. Atkūrus Nepriklausomybę, drauge su žmona Zinaida susigrąžino aštuonis hektarus žemės, kol turėjo sveikatos, laikė porą karvių ir paršelių.
Dabar mėgaujasi poilsiu. Kartais ištraukia klarnetą ir fleitą, kuriais grojo tėvo orkestro vyrai, ir prisimena jaunystę.
Autorės nuotr.
PRISIMINIMAI: Bronius Juknys išsaugojo 1926 metais suburto savo tėvo orkestro klarnetą ir fleitą.
DRAUGYSTĖ: Daugiau kaip pusšimtį metų Bronius Juknys drauge su medike žmona Zinaida dalijasi darbais, duona ir rūpesčiais. Jie sako, jog anksčiau šeimos buvo tvirtesnės, nes vaikai laikydavosi arčiau tėvų.
DOVANA: Tėvo orkestro būgną Bronius Juknys padovanojo Šaukėnų muziejui.
JUKNIŲ šeimos albumo nuotr.
ORKESTRAS: Broniaus Juknio tėvo suburtas orkestras grodavo per iškilmes.
TĖVIŠKĖ: Bronius Juknys vasaromis dar aplanko ištuštėjusią savo gimtinę – Pailgio kaimą. Apie jį pasakojo Šaukėnų muziejininkei ir kraštotyrininkei Elenai Burdulienei. Vaidino jos iniciatyva sukrtame filme apie nykstančius kaimus.