Naujausios
Nuo emigracijos jauną šeimą gelbsti ūkis
Pakalniškių kaime gyvenantis Simas Butkus šiomis dienomis kulia iki tamsos – dienos karščių nebeatlaiko kombaino variklis. Kaitros neištvėrė ir javai: grūdai varpose perdžiūvo, yra smulkūs, prastesnės kokybės. Tačiau jaunas ūkininkas nei mažesniu derliumi, nei savo dalia nesiskundžia: „Kaip bebūtų, vis geriau nei emigracija“.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Per sekundę nuo gaisro
Kai vidudienio saulėje horizontas ima tarsi virpėti nuo kaitros, kulti darosi nebeįmanoma ir net pavojinga.
„Tuomet kombaino variklio darbinė temperatūra sukyla iki 95 ar 100 laipsnių karščio.Turime stabdyti darbus, kad variklis kiek atauštų“, – apie šiųmetės javapjūtės ypatumus kalba Simas.
Jis – jaunas ūkininkas, su žmona Jovita ir dukrele Guste prieš penketą metų įsikūrė pas tėvus, gimtojoje sodyboje.
„Šią savaitę buvome per sekundę nuo gaisro: užstrigo guolis. Gerai, kad pastebėjome. Būtų užtekę mažytės kibirkšties“, – pasakoja jaunas ūkininkas.
„Vežiojamės gesintuvų, vandens“,– paaiškina ūkininkas ir patikina, jog gaisro atveju išvengti žalos technikai vargu ar pavyktų. Todėl kiekvieną javapjūtės dieną jis pradeda tik gerai nuvalęs kombainą: ant jo nusėdusios kūlimo dulkės irgi gali menkiausią kibirkštį paversti ugnies kamuoliu.
S. Butkaus žodžiais, išvengti tokios rizikos padeda vakaro vėsa.
„Todėl iš laukų grįžtame jau gerai sutemus. Belieka – į tvenkinį ir į lovą“, – apie darbymečio kasdienybę kalba trisdešimtmetis vyras.
Ūkininkauti geriau nei emigruoti
Simas ūkininkauti ėmėsi nuo tėvų turėtų trijų hektarų žemės, dar kiek išsinuomojo. Dabar jis dirba apie 90 hektarų žemės, augina beveik visų grūdinių kultūrų.
Ar iš mažo ūkio galima verstis? Simas atsako negalvodamas: „Pavalgyti užtenka. Vis geriau nei emigracija“.
Simas su šeima iš Panevėžio į tėvų namus grįžo nesitikėdamas rasti darbo Pakruojo rajone. Ėmėsi, kaip pats sako, agroverslo. Turėdamas žemės ūkio verslo darbuotojo profesiją, jis mokėsi dar ir agroverslo vadybos. „Ūkininkui neužtenka išmanyti augalininkystės technologijas. Šiandien reikia mokėti stebėti ir analizuoti rinką, kainas, prognozuoti pokyčius“.
Vyras prisipažįsta, jog jaunam ūkininkui šiandien labai sunku, o norinčiam tik dabar imtis šio verslo – beveik neįmanoma.
„Pakruojo rajone žiauri konkurencija – kova dėl kiekvienos žemės pėdos. Nuomos kainas sukėlė stambusis verslas – siūlo 200 eurų už hektarą. Tokių kainų jaunam ūkininkui nepakelti. Todėl smulkiesiems ir jauniems ūkininkams lieka tik maži ar prastesnės žemės ploteliai“.
Tai Simas patyrė savo kailiu. Jo ūkio laukai išsimėtę per tris seniūnijas, o didžiausias pasėlių plotas – 11 hektarų. Tai didina gamybos kaštus, laiko sąnaudas.
Dar viena kaimo bėda Simas laiko darbininkų stoką.
„Kas galėjo iš kaimo jau emigravo, kas ėmėsi kažką savo, o kas degradavo. Samdžiau pagal kvitą vieną jauną darbininką iš gretimo kaimo, bet jam taip ir nepavyksta rasti laiko rimtam darbui..,“ – atsidūsta kalbėdamas apie likusius jaunus žmones.
Simo žmona Jovita, padedanti tvarkyti ūkio buhalteriją, suskaičiuoja: Pakalniškiuose iš aštuonių trobų – pusė gyvenamų, o aplink kaimą išsimėtę vienkiemiai gyvybės įgauna tik vasarą: grįžta vasaroti buvę sodybų savininkai ar jų palikuoniai. Kaimas tuštėja.
Pradžia buvo sunki
S. Butkus sako, jog prie ūkininko gyvenimo ritmo jau įprato. Tik nuo gruodžio iki kovo – laisvesnis laikas. Tuomet į mišką malkų važiuoja.
„Pradžioje buvo sunku vien dėl to, kad trūko lėšų investicijoms: technikai, sėklai, trąšoms pirkti. Ėmiausi pusiau natūrinio ūkininkavimo, gavau šiek tiek paramos būtiniausiai technikai pirkti. Teko ir bankų paramos prašyti“, – savo verslo pradžią prisimena Simas.
Nelengva ir dabar, įsigijęs du senus kombainus, apie naujesnius kol kas galvoti negali.
„Auksaburniai skelbė, kad šįmet ūkininkų laukia labai geras derlius, kad kviečių iš hektaro kulsime 10 tonų, o rapsų – šešias, – apie derliaus supirkėjų reklamą prisimena ūkininkas. – O šiandien matom, ko vertos buvo tos prognozės: grūdai smulkūs, dėl kaitros jų brendimo metu perdžiūvo varpose“.
Simas sako, kad jo ūkyje pirmi tokie metai, kad grūdų drėgnumas mažesnis už 16 procentų normą, siekia tik 9 procentus.
Kaimo į miestą nekeistų
Galimybių plėsti ūkio valdas Simas šiandien dar nemato, tačiau įsitikinęs, jog grįžęs į gimtąjį kaimą ūkininkauti, nesigailės. Pirmuosius bendro gyvenimo metus šeima praleidusi Panevėžyje vis dar tebesidžiaugia gyvenimo kaime malonumais.
„Aš augau kaime. Pagyvenom mieste ir supratau: man kaime geriau“, – sako Jovita, Aleksandro Stulginskio universitete baigusi agronomijos bakalauro studijas. Kaimo į miestą niekada nekeistų.
Autorės nuotr.
AGROVERSLAS: Simas Butkus sako, kad šeima agroverslo ėmėsi gelbėdamasi nuo emigracijos.
KAIMAS: Jovita Butkienė su dukrele Guste džiaugiasi gyvenimu kaime.
„PATIKRINIMAS": Tėtį į laukus išlydi dukrelė, prieš tai „patikrinusi“ ar jis nuvalė dulkes nuo kombaino.
ATSARGUMAS: kuliant susidariusios dulkės iš kombaino išpučiamos kompresoriumi.