Ornitologas gero kadro tyko valandų valandas

Iš­kal­bin­gi vaiz­dai

Pak­vies­tas Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos Ža­ga­rės fi­lia­lo dar­buo­to­jų Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cent­re Ma­rius Če­pu­lis vaiz­džiai pa­sa­ko­jo apie neei­li­nius nuo­ty­kius gam­to­je, įspū­din­giau­sius mo­men­tus, pa­si­telk­da­mas pui­kų pa­sa­ko­to­jo ta­len­tą ir nuo­trau­kas.

Štai rū­ke iš­di­dus el­nias, iš­kė­lęs ant ra­gų ne­ša sau­lės dis­ką, ki­tur – dė­mė­tie­ji da­nie­liai tar­si žais­lai, iš­mė­ty­ti snie­ge. Dvi ger­vės, be­si­su­kan­čios mei­lės šo­ky­je, jū­ri­nio ere­lio ko­jų na­gai, grės­min­gai ar­tė­jan­tys prie ūd­ros, bė­gan­čios per sek­lu­mas. Jaus­min­gas vi­lio­nių gies­mes, pri­me­nan­čias pa­ga­liu­kų tauk­šė­ji­mą vie­nas į ki­tą, o pa­skui – upe­lio čiur­le­ni­mą, trau­kian­tis krank­lys, nar­dan­tys spal­vin­gie­ji kra­gai ar­ba alks­niuo­se nu­tū­pu­sios "cit­ri­nos" – alks­ni­nu­kai. O kur dar stumb­rų ban­da, prie­te­mo­je nu­raus­vin­ta vos vos pri­si­lie­tu­sių sau­lės spin­du­lių, nu­brė­žian­čių kon­tū­rus, iš ku­rių vie­nas stul­bi­namai pri­me­na snie­go žmo­gų – nors tai tik op­ti­nė ap­gau­lė. Dėl šio kad­ro fo­tog­ra­fas ko­vo mė­ne­sį ant že­mės pra­gu­lė­jo tris va­lan­das ir pa­si­ga­vo plau­čių už­de­gi­mu vir­tu­sį per­ša­li­mą.

O ki­tą kar­tą Juodk­ran­tė­je nuo žai­bo ga­vo per na­gus, lai­ky­da­mas skė­tį už jo me­ta­li­nio ko­to. Paė­jė­jęs to­liau pa­ma­tė di­džiuo­sius pa­da­ri­nius: su­skal­dy­tą eg­lę, nuo ku­rios už ko­kių 30 met­rų gu­lė­jo nu­svies­ta tri­jų met­rų il­gio "skied­ra". Ne kar­tą bu­vo su­si­ti­kęs an­gį – mū­siš­kę nuo­din­gą gy­va­tę, ne­tgi gu­lė­jo gre­ta jos ar­čiau nei už pus­met­rio fo­tog­ra­fuo­da­mas. An­gis, anot fo­tok­la­jok­lio, žmo­gaus nie­ka­da ne­puo­la, jei­gu jos neužk­liu­dy­si, neiš­gąs­din­si.

Tin­ka­mo kad­ro lau­kė dve­jus me­tus

"Sa­vo fo­tok­la­jo­nes pra­dė­jau po van­de­niu. Pir­mą kar­tą pa­ni­ręs į jū­rą Egip­te taip su­si­ža­vė­jau, kad vie­nu ypu per de­šimt mi­nu­čių pa­da­riau ke­lias de­šim­tis tūks­tan­čių kad­rų. Bet po van­de­niu yra ką fo­tog­ra­fuo­ti ir Lie­tu­vo­je. Tri­to­no ler­va, žvel­gian­ti tie­siai į akis, šiek tiek pri­me­na dra­ko­ną, – sa­ko Ma­rius Če­pu­lis, ku­rio kny­go­se – vien vaz­dai iš gim­to­sios ša­lies. – O ar ži­no­te, kad Šiau­rės pa­švais­tes taip pat ga­li­me ste­bė­ti sa­vo kraš­te? Kai ne­di­de­lis sau­lės ak­ty­vu­mas, jos re­tai pa­si­tai­ko, bet suak­ty­vė­ji­mas pro­gno­zuo­ja­mas 2022–2025 me­tais, ta­da ti­kė­ti­na pa­ma­ty­ti. Kar­tą dėl pa­švais­tės 2000 ki­lo­met­rų va­žia­vau į Suo­mi­ją. Ir ne­pa­tai­kiau. Grįž­da­mas ją už­fik­sa­vau Še­du­vo­je."

Nak­ties tam­są per­rė­žian­čios pa­švais­tės ža­lios, vio­le­ti­nės, gels­vos, raus­vos ban­gos – lyg iš at­vi­ru­ko.

O kur dar gry­bai, gė­lės – pa­va­sa­rį ap­šar­mo­ju­sios ži­buok­lės, mū­sų kraš­tų or­chi­dė­ja, pla­čia­la­pė klum­pai­tė. Tin­ka­mo ši­la­gė­lės kad­ro fo­tog­ra­fas sa­ko ieš­ko­jęs dve­jus me­tus ir tris va­lan­das. Rei­kė­jo su­ži­no­ti jų au­gim­vie­tes, lai­ką, ka­da žy­di, kaip sklei­džia­si, pa­tai­ky­ti tin­ka­mą die­ną, de­ra­mą ap­švie­ti­mą. Ir ta­da ji at­gy­ja nuo­trau­ko­je.

Rei­kia tu­rė­ti ži­nių

"No­rint gam­tą fo­tog­ra­fuo­ti rei­kia tu­rė­ti ži­nių. Jei ne­bū­čiau ži­no­jęs, ku­rio­je vie­to­je prie Vil­niaus gy­ve­na ge­gu­žiu­kas ir kad jis smar­kiai čir­pia tar­si ke­li žio­gai kar­tu su­dė­jus, ne­bū­čiau jo ra­dęs. O 2014 me­tų gruo­dį ga­lė­jau ne­su­tik­ti bal­to­sios pe­lė­dos, la­bai re­tai už­klys­tan­čios į mū­sų kraš­tus. Pas­ku­ti­nį kar­tą prieš tai už­fik­suo­ta 1974-ai­siais, – pa­sa­ko­ja Ma­rius Če­pu­lis ir stai­ga pa­klau­sia: – Ar ži­no­te, ko­dėl pe­lė­dos ga­li pa­suk­ti gal­vą taip, kad at­ro­do, jog akis tu­ri pa­kau­šy­je? Nes akys vi­siš­kai ne­ju­da. Taip gam­ta pa­dė­jo joms pri­si­tai­ky­ti ir vis­ką ma­ty­ti."

Paukš­čiai – pa­tys mė­gsta­miau­si or­ni­to­lo­go ir fo­tog­ra­fo "po­zuo­to­jai". Jau tris de­šimt­me­čius fo­tog­ra­fuo­jan­tis M. Če­pu­lis jų ste­bė­ti kar­tais iš­si­ruo­šia iš va­ka­ro ar la­bai anks­tų ry­tą, nes nu­vy­kęs į tin­ka­mą vie­tą dar tu­ri pa­si­ruoš­ti slėp­tu­vę iš ša­kų, sa­ma­nų, tink­lų. Bu­vo pa­si­ga­mi­nęs ir gul­bės gal­vą su tor­su, ku­rį už­si­dė­jęs van­de­ny­je net bu­vo priim­tas į bū­rį tų pa­čių bal­ta­kak­lių. Dvi iš jų vi­są lai­ką su­ki­nė­jo­si ša­lia tar­si gre­ta gy­nė­jo, nes jis at­ro­dė esąs stip­res­nis, mat ūgiu di­des­nis.

Ki­tą sy­kį sė­li­no link bau­bian­čių el­nių. Iš­si­mo­vė ba­tus, kad neuž­lip­tų ant ko­kios ša­kos ir gar­sas neiš­bai­dy­tų ir ėmė bris­ti per upe­lį. Stai­ga ma­to, kad el­nias bė­ga tie­siai į jį. Grei­čiau­siai, iš­gir­dęs to­lė­liau už žmo­gaus mau­ro­jan­tį pa­ti­ną, su­pai­nio­jo ir fo­tog­ra­fą pa­lai­kė sa­vo kon­ku­ren­tu. Lai­mei, priar­tė­jęs su­sto­jo, nes užuo­dė pa­dė­tus gu­mi­nius ba­tus, pri­si­sun­ku­sius pra­kai­to ir pra­rū­gu­sius. Žmo­gaus kva­pas el­nią pa­ska­ti­no at­si­kvo­šė­ti.

Il­giau­siai slėp­tu­vė­je, lau­kiant trokš­ta­mo gy­vū­no fo­tog­ra­fi­jos, M. Če­pu­liui yra te­kę lauk­ti sa­vai­tę.

"Sėk­min­gai fo­tog­ra­fi­jai rei­kia ob­jek­to, ge­ro fo­no ir tin­ka­mo ap­švie­ti­mo. Jei­gu yra vi­si trys, atei­na sėk­mė. Ta­čiau fo­tog­ra­fi­jo­je pa­pras­tai 30 pro­cen­tų se­ka­si, 70 pro­cen­tų – ne", – tei­gė tris de­šimt­me­čius fo­tog­ra­fi­jai pa­sky­ręs or­ni­to­lo­gas.