
Naujausios
TEMĄ PASIŪLĖ SKAITYTOJAI
Pagalba kitiems – gėris ir sau
„Pakruojo krašto“ redakcijai skaitytojai papasakojo apie verslininką iš Radviliškio Praną Balckų, metų metus nesigarsinant šelpiantį beglobius gyvūnus. Savo poziciją labdarys paaiškina paprastai: jei gali kažkam padėti – tai yra gėris ir pačiam.
Janina ŠAPARNIENĖ
janina@skrastas.lt
Parama – metų metus
„Pakruojo krašto“ pašnekovai, užsiimantys gyvūnų globa, vardijo, kokios paramos yra sulaukę. P. Balckaus įmonei „Santovita“ priklausančioje veterinarijos vaistinėje Pakruojyje ne kartą rinktos aukos beglobiams gyvūnams bei ankstesniais metais rajone veikusiai jų prieglaudai. Verslininkas dovanoja pašarų į sanitarinę tarnybą pakliuvusiems šunims ar katėms maitinti, remia benamių gyvūnų šėrėjus.
Pakruojo seniūno pavaduotoja Nijolė Vėtienė sakė neskaičiuojanti, kiek galėjo atsieiti verslininkui parama, teikiama tradiciniams Pasaulinės gyvūnų dienos minėjimams. Vien P. Balckaus dovanotomis vakcinomis šių minėjimų metu nuo pasiutligės nemokamai kasmet paskiepijama dešimtys miestiečių šunų bei kačių.
Redakcijos pašnekovai pastebėjo: P. Balckui nereikia ilgai įrodinėti, jog parama vienam ar kitam reikalui – svarbi. Tačiau pagelbėjęs visuomenininkams, jis tuojau pat tarsi atsitraukia kuklindamasis.
„Kodėl nepadėti, jei galiu?“
Labdarys P. Balckus svarsto paprastai: kodėl nepadėti reikalingiems paramos, jei gali tą padaryti? Nes pagelbėdamas kitiems, darai gera ir sau.
„Žmonės, besirūpinantys gyvūnais, skiepijantys rūpestį gyvūnija vaikams, atlieka labai svarbų darbą. Didžiulis ačiū jiems, dirbantiems veltui. Juk iš valstybės gyvūnų reikalams teskiriamos kapeikos“, – sakė P. Balckus.
Profesionalus veterinarijos gydytojas iš Žemaitijos, persikėlęs į Radviliškį, pradėjo veterinarijos vaistinių verslą. Jam įsibėgėjant ("Santovitos“ vaistinės jau veikia dvylikoje šalies rajonų), kartu įsibėgėjo ir įmonės teikiama parama.
P. Balckus skaičiavo, jog labdara nuolat skiriama gal dešimtmetį. Kartu su įmonės darbuotojais organizavo paramos beglobiams gyvūnams rinkimo akcijas, ne kartą vežė labdarą gyvūnų globos organizacijoms tai viename, tai kitame rajone. Kokia parama skirta, kada ir kam, verslininkas tiksliai nė neskaičiuoja – ne tai svarbu.
Keitėsi laikai – keitėsi ir augintiniai
Padėti gyvūnams P. Balckui atrodo natūralu. Kilęs iš vaizdingų Šatrijos kalno apylinkių, vaikystę praleidęs kaime, ir profesiją rinkosi, susijusią su gyvąja gamta. Verslininkas lygina: praėjusio amžiaus antroje pusėje žmonės daugiausiai laikė naudą teikiančius gyvulius – karves, kiaules. Ir veterinarų paslaugų jiems daugiausiai reikėjo. Ir pats P. Balckus pradėjo savo veterinarijos gydytojo karjerą, jiems susirgusiems padėdamas.
Laikams keičiantis, ūkinių gyvulių vietą užėmė augintiniai „dūšiai“ – šunys, katės ar kiti egzotiškesni.
P. Balckaus sodyboje tvarką daro ir šeimininką po ją lydi paprasta lietuviška katė. Verslininkas mena, kad prieš septynetą metų į namus atklydo suvargusi katytė. Gavusi kąsnį, čia ir pasiliko.
„Katė – gera, švelni mano draugė. Bet trūksta dar vieno keturkojo draugo – šuns. Neseniai teko atsisveikinti su savo ilgaamžiu vokiečių aviganiu, nugyvenusiu, kiek jam buvo skirta. Ištaikęs laisvo laiko, aplankysiu gyvūnų prieglaudą Šiauliuose ir parsivešiu namo kurį nors ten gyvenantį šunį“, – kai yra daug beglobių gyvūnų, P. Balckus nė nesvarsto galimybės pirkti kilmingą augintinį.
Sauliaus JUŠKEVIČIAUS nuotr.
Verslininkas Pranas Balckus žinomas ne tik kaip beglobių gyvūnų rėmėjas, bet ir kaip kultūros mecenatas. Neseniai jam skirta simbolinė skulptūrėlė „Ačiū“ už paramą Radviliškio kultūros centrui.