Naujausios
„Pakruojo krašto“ skaitytojai brangina tautos praeitį
Šis trumpas pasakojimas – tai noras pasidžiaugti, kad rajono žmonės ne tik skaito „Pakruojo kraštą“, bet ir nėra abejingi tiems dalykams, apie kuriuos rašoma laikraštyje. Savo turimomis žiniomis jie mielai dalijasi su publikacijų autoriais.
Genė JUODYTĖ
Redakcinės kolegijos narė
Praėjusiais metais „Pakruojo krašto“ laikraštyje buvau parengusi straipsnių ciklą apie senuosius rajono liaudies meistrus. Rašiau ir apie tarpukario Lietuvos metais Žeimelyje gyvenusį auksarankį akmenkalį Rubiną (2013-08-02, Nr.59). Pateikdama Rubino biografiją, pasinaudojau kraštotyrininko Juozo Šliavo knygose „Žeimelio apylinkės“ bei „Žiemgalos tyrinėjimai“ (D. 1) pateiktais faktais.
Deja, jų buvo nedaug ir tie patys baigėsi su akmenkalio išvykimu iš Žeimelio praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje. Daugiau šaltinių, galinčių suteikti žinių apie šį žmogų, neaptikau. O ir gyvųjų, kurie būtų pažinoję Rubiną, nepavyko surasti.
Rašant apie akmenkalį kirbėjo mintis pasidalinti su skaitytojais savo nuojauta, kad visai šalia mano tėvelių amžinosios poilsio vietos Žeimelio katalikų kapinėse esantis kapas galėtų būti Rubino žmonos. Juolab kad prie antkapio pritvirtintoje lentelėje apsamanojęs, bet dar gerai įskaitomas įrašas: „1928-12-10/ amžius 40 m./ V. Rubine“.
Moters mirties data sutampa su Rubino išsikėlimu iš Žeimelio. Deja, to, ką maniau, parašyti neišdrįsau. Per drąsu pasirodė vadovautis vien nuojauta, neturint svaresnių argumentų.
V. Rubinės kapą, įrėmintą aukštu cementiniu antkapiu, prisimenu nuo vaikystės, nes mes gyvenome šalia kapinių. O kapines pažinojau taip gerai, kaip pažįsta kaimo vaikas savo gatvę, jos sodybas bei gyventojus. Kažkaip įstrigo Rubinės kapas mano vaikiškoje galvelėje – net ir nežinau dėl ko. Atsimenu, kaip šviesaus atminimo žeimelietė Kriaučiūnienė (vardo nežinau) ant jo tai gėlytę pasodindavo, tai per Visus šventuosius žvakelę uždegdavo. Daugiau lankančių tą kapelį nepastebėjau.
O kai šalia jo amžinam poilsiui atgulė ir mano tėveliai, tvarkydama savuosius kapus, sutvarkau ir Rubinės. Tai mano savotiškas ir tylus prisidėjimas prie akmenkalio šeimos atminimo saugojimo.
Visai neseniai pas mane apsilankė pakruojietė Bronė Kukurytė. Čia aiškumo dėlei reikėtų pridurti, kad Bronė yra kilusi iš Lauksodžio apylinkių Nociūnų kaimo. Ji man pažįstama dar iš mokslo laikų Žeimelyje, kai abi lankėme ne tik tą pačią mokyklą, bet ir tą patį kraštotyros būrelį.
Žemietės apsilankymas davė daugiau aiškumo Rubino biografijoje. Pasitvirtino ir mano nuojauta, kad Žeimelio katalikų kapinėse esantis kapas tikrai akmenkalio žmonos.
Bronei apie Rubiną papasakojo jos 88-erių metų mama. O prisiminė moterys jį, perskaičiusios jau minėtą straipsnį „Pakruojo krašte“.
Kukurienė Rubiną gerai pažinojo, nes šis po pirmosios žmonos mirties antrąkart vedė jos tetą, lauksodietę Marytę Steponavičiūtę. Susituokę apsigyveno Rygoje. Bendrų vaikų neturėjo. Marytė padėjo užauginti ir į gyvenimą išleisti penkis vyro pirmosios santuokos vaikus. Mirė ji 1964-aisiais. Kada mirė akmenkalis, mano žemietės mama nežinojo. Nežinojo ir jo vardo, nes vadindavo tiesiog Rubinu. Akmenkalis Rubinas ir pirmoji jo žmona palaidoti Rygoje.
Mažai žinomas Rubino gyvenimas praturtėjo naujais faktais. Už juos ir unikalią nuotrauką esu dėkinga Bronei Kukurytei ir jos šviesaus atminimo mamai, beje, į amžinybę išėjusiai nepraėjus nė mėnesiui nuo publikacijos pasirodymo.
NUOTRAUKA: Kraštotyros puslapiai apie liaudies meistrus pasipildė naujais faktais ir nuotrauka, kurioje akmenkalys Rubinas su antrąja žmona ir vaikais. (Ryga, 1940 m. gruodžio 22 d.)