Pakruojo pakraštyje įsikūrė užribio žmonės

Pak­ruo­jo pa­kraš­ty­je įsi­kū­rė už­ri­bio žmo­nės

Pak­ruo­jo pa­kraš­ty­je sto­vin­tis ap­leis­tas bu­vu­sios me­die­nos įmo­nės ad­mi­nist­ra­ci­nis pa­sta­tas ta­po be­na­mių prie­globs­čiu. Na­me­ly­je iš­dau­žy­tais lan­gais kas glau­džia­si nuo­lat, kas atei­na kartkartėmis per­nak­vo­ti.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Gy­ve­ni­mas – „kaip no­ri“

Ap­leis­to pa­sta­to kam­ba­riuo­se ma­ty­ti gy­ve­nant. Vie­na­me ant sie­nos ka­bo ne itin šva­rūs džin­sai, prie ki­tos sie­nos – iš su­lū­žu­sios lo­vos lie­ka­nų įsi­reng­tas guo­lis. Ki­ta­me – ap­de­gę lent­ga­liai, grei­čiau­siai nau­do­ja­mi val­giui vir­ti, sto­vi po­ra šva­rių uni­ta­zų. Tre­čia­ja­me kam­ba­ry­je – dau­giau­siai daik­tų: pa­sie­ny­je pa­klo­ta lo­va, ša­lia – sta­las su ap­rū­ku­siais in­dais, mais­to li­ku­čiais, kaž­ko­kį in­dą ga­li­mai at­sto­jan­čiu uni­ta­zo dang­čiu.

Pa­rei­na ne­jau­nas mai­še­liu ne­ši­nas vy­ras. Sa­ko­si esąs Sta­sys Kriš­čiū­nas, bu­vu­sio­je lentp­jū­vė­je gy­ve­nan­tis tre­čią mė­ne­sį. Po to, kai bu­vo iš­pra­šy­tas iš Pak­ruo­jo lai­ki­no­jo gy­ve­ni­mo na­mų. Už ką be­na­miui pa­ro­dy­tos val­diš­ko prie­globs­čio du­rys?

Sta­sys lyg tarp kit­ko už­si­me­na – pa­rė­jo, na, iš­gė­ręs... Vy­ras pri­si­pa­žįs­ta, kad neįs­ten­gia at­si­spir­ti al­ko­ho­liui, o lai­ki­no­jo gy­ve­ni­mo na­muo­se gir­ta­vi­mas ne­to­le­ruo­ja­mas. Gy­ve­nant šia­me na­me­ly­je, ga­li­ma elg­tis kaip no­ri... Tie­sa, be pa­to­gu­mų, ta­čiau yra kur ne­to­li nu­si­praus­ti: sker­sai gat­vę – Pak­ruo­jo spor­to cent­ro du­ši­nės ir pir­tis. Be­na­mių tua­le­tas – po čia pat au­gan­čiais me­džiais.

Sta­sys pa­si­tiks­li­na, ku­ri šian­dien mė­ne­sio die­na, nes jam da­tos mai­šo­si. Ap­si­džiau­gia – „šian­dien ma­no gim­ta­die­nis!“

Paš­ne­ko­vas ti­ki­na be­na­mių pa­sto­gė­je il­gai neuž­si­bū­sian­tis, emig­ruo­sian­tis. Ir Pak­ruo­jy­je at­si­ra­dęs ne­se­niai: gal aš­tuo­ne­rius me­tus gy­ve­nęs Ang­li­jo­je, ta­čiau šie­met bu­vęs de­por­tuo­tas. Už ką? Pir­mo­ji Sta­sio ver­si­ja – už nie­ką. Ant­ro­ji – įkliu­vo ang­lų pa­rei­gū­nams gir­tas už vai­ro... Tie­są ži­no tik jis pa­ts. Ka­dan­gi ke­lias į Ang­li­ją jau už­da­ry­tas, vy­ras ke­ti­na trauk­ti Ai­ri­jos sos­ti­nėn.

Sta­sys nei­gia, kad na­me­ly­je lai­ko­si ke­le­tas be­na­mių – esą be jo, atei­na per­nak­vo­ti tik dar vie­nas drau­gas.

Vy­ras nu­si­sku­bi­na ruoš­ti gim­ta­die­nio sta­lo – mat sker­sai gat­vę jau trau­kia pir­ma­sis sve­tys, taip pat be­na­mis, su plast­ma­si­niu alaus bam­ba­liu.

Be­na­mių kai­my­nys­tė ne­džiu­gi­na

Ne­to­li bu­vu­sios lentp­jū­vės vei­kian­čių įmo­nių bei įstai­gų dar­buo­to­jai ne­si­džiau­gia be­na­mių kai­my­nys­te, pa­ste­bi, kad jų bū­re­lis gau­sė­ja. Na­me­lio kom­pa­ni­jo­je jau pa­ste­bė­ta ir mo­te­ris.

Pak­ruo­jie­čiai sa­kė su­pran­tan­tys, kad aso­cia­lų gy­ve­ni­mo bū­dą pa­si­rin­ku­siems žmo­nėms be­lan­gis na­me­lis – ge­ra vie­ta: sker­sai gat­vę – alu­dė, kiek to­lė­liau – ta­ro­ma­tas, ku­ria­me ga­li­ma par­duo­ti per die­ną su­rink­tą ta­rą. Į ki­tą pu­sę, už ke­lių šim­tų met­rų nuo na­me­lio – me­ta­lo su­pirk­tu­vė, ku­rio­je taip pat ga­li­ma už­dirb­ti eu­rą ki­tą.

„Vė­liau va­ka­rais kar­tais ne­jau­ku ei­ti iš dar­bo – kas ga­ran­tuos, kad gir­ti be­na­miai ne­pri­kibs rei­ka­lau­ti pi­ni­gų... Per die­ną mies­te rin­kę me­ta­lo lau­žą, ki­tus par­duo­ti tin­ka­mus daik­tus, jie su­si­ren­ka prie sa­vo pa­sto­gės. Gir­tau­ja, triukš­mau­ja... Ei­na į spor­to cent­ro du­šus, tua­le­tus, pa­si­nau­do­ję pa­lie­ka dvo­kian­čių „do­va­nė­lių“... Kaip po to į šias pa­tal­pas įei­ti ki­tiems žmo­nėms?“, – ap­mau­da­vo pa­kruo­jiš­kiai.

„Pak­ruo­jo kraš­tui“ žmo­nės sa­kė, kad be­na­mius sau­gos tar­ny­bos dar­buo­to­jams te­ko nak­ti­mis iš­ves­ti iš ke­lių mies­to įstai­gų. Die­ną jo­se įmi­gę nuo­ša­lio­se vie­to­se ir ne­pas­te­bė­ti, pra­bu­dę, ėmę vaikš­čio­ti, jie „cyp­do“ pa­sta­tų sig­na­li­za­ci­jos sis­te­mas.

„Gal­būt ra­jo­no val­džia ga­lė­tų ko nors im­tis dėl to be­na­mių sam­bū­rio“? – klau­sė pa­kruo­jiš­kiai.

Pas­ta­tu tu­ri rū­pin­tis sa­vi­nin­kai

So­cia­li­nės rū­py­bos sky­riaus ve­dė­ja Dai­va Rut­ke­vi­čie­nė in­for­ma­vo, jog dėl be­na­mių, sa­va­va­liš­kai ap­si­gy­ve­nu­sių ap­leis­to­je lentp­jū­vė­je, sig­na­lų iki šiol ne­gau­ta. Anot ve­dė­jos, jei pa­žei­di­nė­ja­ma vie­šo­ji tvar­ka – pa­žei­dė­jus tu­ri tram­dy­ti po­li­ci­ja.

„Pas­lau­gos tei­kia­mos žmo­nėms, ku­rie jų pra­šo. Be­na­miai ga­li pus­me­tį tu­rė­ti pa­sto­gę lai­ki­no­jo gy­ve­ni­mo na­muo­se, po to – pra­šy­ti iš­nuo­mo­ti so­cia­li­nį būs­tą. S. Kriš­čiū­nas iš Ang­li­jos par­va­žia­vęs jau se­niau, iš lai­ki­no­jo gy­ve­ni­mo na­mų už tai­syk­lių pa­žei­di­mus jis bu­vo pa­ša­lin­tas per­nai. Šie­met vėl pra­šė su­teik­ti juo­se kam­ba­rį, ta­čiau ne­pris­ta­tė rei­ka­lin­gų do­ku­men­tų“, – in­for­ma­vo D. Rut­ke­vi­čie­nė.

Ve­dė­jos tei­gi­mu, pa­sta­tus ir te­ri­to­ri­ją tu­ri pri­žiū­rė­ti sa­vi­nin­kai.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Sta­sys Kriš­čiū­nas ti­ki­no il­gai ne­bū­sian­tis be­na­mis – vėl emig­ruo­sian­tis.

(

Ap­leis­ta lentp­jū­vė – gy­ve­na­ma už­ri­bio žmo­nių.

Prie už­siim­tos pa­sto­gės be­na­miai su­ne­ša su­rin­kę ką tin­ka­ma par­duo­ti.