Naujausios
Pakruojyje prieš 80 metų atlikta unikali operacija
Emilija Jokubaitienė teturėtų devynis pirštus, jei ne prieškariu Pakruojyje gyvenęs ir dirbęs daktaras Markas Šreiberis. Penkerių metų mergaitei jis prisiuvo nukirstą pirštą ir gydė veltui. Vyresniosios kartos pakruojiečiai M. Šreiberį vadina liaudies daktaru ir mano, kad jo vardu reikėtų pavadinti vieną Pakruojo gatvę.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Po operacijos – dovana
Pakruojietė Emilija Jokubaitienė redakcinės kolegijos nariui Zenonui Gegeckui papasakojo savo vaikystės prisiminimus apie daktarą Marką Šreiberį ir jo atliktą piršto prisiuvimo operaciją.
Moters teigimu, tuo metu tokia operacija buvo laikoma stebuklinga ir labai sudėtinga. Ji sako, jog mažame miestelyje nebuvo tinkamos operacinės, stebuklus darė mediko profesionalumas ir noras padėti savo pacientui.
„Man buvo gal penkeri. Su broliu išėjome į ganyklą perkelti ožkelių. Jis nešėsi kirvį, kuolams į žemę sukalti. Eidami namo sutūpėme žaisti. Brolis kirveliu kapojo žolę, o aš panorau ją paglostyti. Tada ir kliudė pirštą“, – rodydama smilių nepamirštamą vaikystės istoriją, įvykusią apie 1935-uosius metus, pasakoja ponia Emilija.
Už klėties verkiančią dukrą išgirdo tėvai. Jai per rankas tekėjo kraujas, o kirviu kliudytas pirštelis kabojo, laikėsi tik ant odos skiautelės.
„Tėvas norėjo nupjauti tą odelę, bet iš skausmo jo neprisileidau, – pasakoja E. Jokubaitienė. – Mama sugriebė drobės atraižą, aprišo, o tėvas greitai pakinkė arklį ir į Pakruojį, pas daktarą“.
Aštuoniasdešimt ketverių Emilija prisimena, kaip ją tėvas nuvežė pas daktarą Marką Šreiberį, į jo kabinetą name, kuris buvo ant dabartinės Pieninės gatvės kampo. Daktaras nedelsdamas mergaitę su tėvu pakvietė į savo kabinetą.
„Tėvas mane laikė pasisodinęs ant kelių, o daktaras pirštą prisiuvo. O kai baigė operaciją, tėvas pasiteiravo kiek turįs susimokėti. Bet daktaras pasakė: „Tokia maža mergaitė taip skaudžiai nukentėjo, nieko mokėti nereikia“. Mus išeinančius pasitiko daktaro du sūnūs. Kaip šiandien prisimenu: du aukšti jaunuoliai, studentai. Jie man dovanojo dėžę šokoladinių saldainių“, – daktaro ir jo vaikų mielaširdingumo, patirto prieš septyniasdešimt devynerius metus nepamiršta E. Jokubaitienė.
Moteris prisimena, kad daktaras dar ilgai gydė prisiūtąjį pirštą, tėvas ją vežiojo kas antra diena perrišimo procedūroms. M. Šreiberis iš Paliečių kaimo važinėjusio valstiečio už dukters piršto priauginimą nepaėmė jokio atlygio.
„Žmogus, vertas atminimo“
E. Jokubaitienė pasakodama šią istoriją ir minėdama daktarą bei jo sūnus, vis pridėdavo žodį „amžinaatilsį“.
„Daktaro šeima buvo priėmusi katalikų tikėjimą. Bet jie vistiek buvo sunaikinti, kaip ir visi Pakruojo žydai. Mieste kalbėjo, kad po M. Šreiberio ir jo šeimos nužudymo, atėjo raštas juos palikti gyvus. Bet jau buvo praėjusios trys dienos, kai visa šeima gulėjo po žeme“, – atsidūsta E. Jokubaitienė.
Moteris mano, kad kilnu ir prasminga būtų šio gydytojo vardu pavadinti vieną kurią Pakruojo gatvę, juolab, kad vyresnės kartos pakruojiečiai iki šiol nepamiršta savo geradario.
„Pagerbti M. Šreiberio atminimą reikia, – įsitikinusi pakruojietė. – M. Šreiberis buvo liaudies daktaras: inteligentiškas, geraširdis ir labai geras daktaras“, – mediko profesionalumu neabejoja į devintą dešimtį įkopusi buvusi jo pacientė.
Autorės nuotr.
ATMINIMAS: Pakruojietė Emilija Jokubaitienė mano, kad prasminga būtų įamžinti Pakruojo krašto žmonėms nuoširdžiai dirbusio daktaro Marko Šreiberio atminimą.
OPERACIJA: Daktaras M. Šreiberis ėmėsi sudėtingos chirurginės operacijos ir smilių prisiuvo. Tokia operacija 1935-aisias buvo naujiena.