Naujausios
VERSMĖS
Stasys RAMANAUSKAS
PATRIOTAS
Kažkas atsitiko su elektra garaže, teks eiti pas elektriką Kalnevičių, pats, matyt, niekaip nesusitvarkysiu, – tą pavakarę pasakė buvęs „Aušros“ kolūkio traktorininkas, dabar pensininkaująs, Jonas Aselis.
– Kur tu jį dabar tokiu laiku rasi, nebent pieno supirkimo punkte, – paprotino vyrą Aselienė.
– Čia tu gerai sakai, tikriausiai bus pieną atvežęs, – apsidžiaugė geru žmonos patarimu Aselis, – tai aš nieko nelaukęs ir kulniuoju.
– Kur seneli? – prikibo prie jo atvažiavęs iš miesto pasisvečiuoti anūkas Lukas.
– Į pieno supirkimo punktą. Ir tu nori?
– Žinoma.
– Na, ką gi su tavim darysi, renkis ir einam, argi tau gali atsakyti.
Šiam antrą kartą kartoti nereikėjo.
Kai jie pasišnekučiuodami atėjo į pieno supirkimo punktą, dauguma statytojų jau buvo pieną pristatę, ir dabar, kaip įprasta, šnekučiavosi.
Čia Lukui nieko įdomaus nebuvo, išskyrus stovintį pienovežį, ant kurio jis norėjo užsiropšti. Todėl miestietis, nieko nelaukęs, susirado jauną šio pienovežio vairuotoją ir prisistatęs pasiprašė, kad leistų jam užlipti ant viršaus.
– Ar nenukrisi? – suabejojo vairuotojas.
Lukas net įsižeidė. – Kai senelis taisė stogą, aš jam vinis į viršų nešdavau. Aš jau didelis, ateinantį rudenį į mokyklą eisiu, – pasigyrė jis.
– Na, jei jau taip, tai lipk, tik atsargiai, nes laipteliai po lietaus slidūs, – įspėjo vairuotojas, prisimindamas savo vaikystę, kaip jis tada norėjo užlipti ant kombaino.
O kieme virte virė karšta politinė diskusija apie tai, jog Lietuvoje nieko gero nesą. Pagrindinės veikėjos Šapienė su Rutkiene, mat abiejų dukros išvykusios į užsienį ir ištekėjusios už užsieniečių.
– Kas toj Lietuvoj, vot muna Irma išvažiavo į Angliją, ištekėjo už užsieniečio, o kaip dabar gyvena, pamislyt reik. Tai ne čia kaime brendi brendi mėšlynus, purvynus, o kan gauni, ašaras...
– Tai tavo Irma dar niekai, vot muna Vilma ištekėjo už fabrikanto vokiečio, dabar gyvena kaip karalienė visko pertekusi, – pertraukė Rutkienė Šapienę.
Čia neiškentęs įsikišo Aselis:
– Kas iš to, jei visi išvažinės į užsienius, juk nebeliks Lietuvos, ar apie tai kas pagalvoja.
– O kam mums jos reik, jei joje nieko gero nėra, – kirto Rutkienė.
– Kam tai kam? Kodėl tada mes troškome tos laisvės, juk galėjome ir toliau būti po raudonu sovietiniu sparneliu. Išsikovojome laisvę, o patys nenorim lietuviais būti, didžiuojamės hibridais anūkais lyg tas ūkininkas kiaulašerniais. Ar jūs pagalvojate, kas mūsų tautos laukia. Jūs giriatės, kad jūsų dukros laimingos, ištekėjusios už užsieniečių, o jūs pačios su savo anūkais lietuviškai nesusišnekate. Ar tai laimė?
– Čia tai tikra teisybė, nenor bėsuks lietuviška šnekėti, – pripažino tą ir Šapienė. – Kai muna Irma buvo atsivežusi savo Čarlį, tai jis vis marm angliška ir viskas. Ale koks mandras bėsuks. Kai aš jam pinigų parodžiau, bematant lietuviškai prašneka:
– Baba duok, duok baba.
Tuo tarpu Lukas, užlipęs ant pienovežio, pasijuto esąs lyg aukštoje tribūnoje ir kaip Leninas nuo šarvuočio iš visos gerklės suriko iš penktokės sesutės išmoktas eiles:
Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais turime ir būt
Tą garbę gavome užgimę,
Neturim leisti jai pražūt.
Čia visi pradėjo taip ploti, kaip sovietų laikais Brežnevui baigus kalbą partijos suvažiavime. Rutkienė su Šapiene, čiupusios kibirus, tyliai pasišalino.
Aselis patenkintas kreipėsi į anūką:
– Na, patriote, lipk žemėn iš savo tribūnos, dar iškrisi kaip varniukas iš lizdo.