Naujausios
Per bėgančius metus – šokio žingsniu
Šešioliktus metus į sceną koja kojon žengiantys Pakruojo kultūros centro liaudiškų šokių grupės „Reketys“ nariai Rasa ir Gytis Petravičiai vadinami šio kolektyvo veidu. Jų pasirodymus saviveiklos gerbėjai vertina kaip šokio miniatiūras.
Janina ŠAPARNIENĖ
janina@skrastas.lt
Kiekvienam šokiui – sava išraiška
Rasa ir Gytis kiekvienam šokiui kuria charakterį – žvilgsniais ne tik į žiūrovus, bet ir vienas į kitą, galvos pasukimais, mimika. Vienokie jiedu, trypdami nuotaikingas lietuviškas polkas, kitokie – sukdamiesi valso ritmu ar šokdami vadinamąsias „balabaikas“. Rasa ir Gytis tampa tai škotais ar graikais, tai ispanais, tai dar kokios tautos atstovais.
Rasą ypač žavi argentinietiškas tango. Gytis – lietuvių liaudies šokių entuziastas, kitokius atliekantis „todėl, kad reikia“. Kurdami naują šokį Petravičiai pasidalija veikla – Gytis skrupulingai analizuoja struktūrą ir skaičiuoja žingsnelius, Rasa kuria emocinę išraišką. Ginčijasi, kai nuomonės nesutampa.
„Petravičiai ne tik šoka, bet ir vaidina, kiekvienas jų išėjimas ant scenos – kaip mažas spektakliukas“, – sako nuolatiniai „Rekečio“ koncertų lankytojai.
Rasa ir Gytis jau ne vienerius metus vadinami ir kolektyvo veidu. Konkursuose, festivaliuose juos pažinę kitų ansamblių šokėjai žino: jei yra Petravičiai – yra „Reketys“.
Į sceną grąžino žmona
G. Petravičius šoko nuo vaikystės – iš pradžių Rozalimo vidurinės mokyklos moksleivių rateliuose, pasirodydavo Paežeriuose vykdavusiose rajono dainų ir šokių šventėse. Po to – mokydamasis Šiaulių Karolio Didžiulio politechnikume. Baigęs mokslus, sceną paliko – tarnyba kariuomenėje, darbas.
Išlavintas šokio pojūtis Gyčiui pasitarnaudavo laisvalaikiu – jis netruko pagarsėti kaip išskirtinis šokėjas Rozalimo jaunimo diskotekose.
Diskotekoje šokantį jį ir įsižiūrėjo keletą metų jaunesnė, mėgstanti šokti rozalimietė Rasa. Nors abu mokėsi toje pačioje mokykloje ir čia susitikdavo, artimesnis ryšys užsimezgė suaugus.
Sukūrę šeimą, Rasa ir Gytis kurį laiką atsidėjo daugiausiai jai – augino pametinukus dukrą ir sūnų, dirbo, rūpinosi buitimi. Pomėgį šokiui jaunieji Petravičiai bandė realizuoti, lankydami liaudiškų šokių kolektyvą, veikiantį Rozalimo kultūros namuose. Iniciatyvą į jį įsijungti parodė Rasa.
„Kolektyvas nebuvo labai aktyvus. Prasidėjus darbymečiui, šokėjai iki vėlumos triūsdavo laukuose, repeticijos nevykdavo“, – prisimena Gytis.
Klovainių keramikos ceche tuo metu dirbusiai Rasai liaudiškus šokius šokusi bendradarbė prasitarė, kad išsikrausto iš Pakruojo ir palieka „Reketį“. Pasiūlė prie žinomo kolektyvo prisidėti Rasai. Ši ėmėsi agituoti vyrą, o Gytis svarstė: papulti į „Reketį“ – rimtas dalykas.
Į pirmąsias repeticijas jiedu atėjo ne kultūros namuose (tuo metu rekonstruojamuose), o buvusiame kino teatre, kur tuo laiku glaudėsi saviveiklininkai.
Rasa iki šiol juokiasi, prisiminusi, kaip į pretendentus tuomet sureagavo „Rekečio“ vadovė Sigutė Malinauskienė: choreografę nustebino, net kiek išgąsdino šokti panorusi aukštaūgė, nes kitos saviveiklininkės buvo gerokai žemesnės.
Naujokams teko didelis krūvis – kolektyvas ruošė specialią penkiolikos šokių programą savo 15 metų veiklos sukakčiai paminėti.
„Varėm „kruvinai“. Jei koks šokis prasčiau sekėsi – važiuodavome iš Rozalimo į repeticiją pusvalandžiu anksčiau ir šlifuodavome žingsnius. Tų šokių „Rekečio“ repertuare nebėra, kolektyvas keičiasi, rimtėja“, – sako Gytis.
Autorės nuotr.
Scenoje Petravičiai (kairėje) pasirodo skirtingais įvaizdžiais, kiekvienam šokiui sukuria nuotaiką.
Nuo moksleiviškų laikų šokantis Gytis (kairėje) – lietuviškų šokių entuziastas. Šalia – Rasa.
Rasa ir Gytis „Reketyje“ (pora kairėje) šoka šešioliktus metus.