Naujausios
Per gyvenimą – susikibus rankomis
Zina ir Adolfas Šiumberevičiai į Pagryžuvį (Kelmės rajonas) atsikėlė įsimintiną 1991-ųjų sausio 13-ąją, negrįžtamai palikę ankstesnius savo gyvenimus ir nusprendę likusius metus praleisti drauge.
Taip ir gyvena, kaip ir atėję – susikibę rankomis, mintimis, požiūriais, bendrystėje su visu, kas gyva, valgydami tik savo keptą duoną, vardais vadindami žmones, gyvūnus ir augalus.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Į Pagryžuvį – baisiausią Lietuvai dieną
Pagryžuvyje Zina ir Adolfas Šiumberevičiai atsidūrė, kaip patys sakė, pačiu baisiausiu Lietuvai laiku – 1991-ųjų sausio 13-ąją.
Tik pasidėję naujame būste savo daiktus, išvažiavo į Vilnių ginti laisvės. Kitaip negalėjo.
Pagryžuvyje Z. ir A. Šiumberevičiai kūrėsi nuo nulio. Bet niekuomet nepaleido vienas kito rankų, žiūrėjo viena kryptimi. Tame pačiame name gyvenęs ir dabar tebegyvenantis ponios Zinos brolis bendro gyvenimo pradžiai dovanojo lovą. Visa kita – užgyveno patys.
„Mes turime visko, ir dar daugiau. Ar daug žmogui reikia?“, – ne klausė, o tvirtino laimingi sutuoktiniai.
„Netingėk ir visko turėsi“
„Jei gyveni kaime, privalai užsiauginti, ko reikia norint ekologiškai, skaniai maitintis. Netingėk ir visko turėsi“. Toks mūsų devizas“, – sakė Z. Šiumberevičienė.
Jai pritarė ir vyras Adolfas. Pagryžuviškiai neįsivaizduoja savęs su ištiestomis rankomis vaikštančių po Savivaldybę ar seniūniją ir prašančių pagalbos.
Paprasta Šiumberevičių filosofija. Per gyvenimą kiekvienas žmogus užsidirba pensiją. Jei neužtenka pinigėlių, gali suskvarbyti žemės rėželį ir ten užauginti daržovę. Jei ir to rėželio nėra, pavyzdžiui, prieskoninių žolelių galima auginti ir ant palangės.
Šiumberevičiai turi įsirengę šiltnamių, tačiau prieskonius augina būtent ant palangių vazonuose, juokais save vadindami balkono ūkininkais. Daugybę metų iš parduotuvės pagryžuviškiai nėra nusipirkę nė jokios, kaip patys tvirtino, prieskoninės sintetikos. Per vasarą užaugintus lapinius ir gumbinius salierus, pastarnokus, gelsvę ir kitokius prieskoninius augalus išdžiovina, susmulkina, sumaišo. Prieskonių mišinių priruošia po du litrinius kibirėlius. Ir vos užtenka iki naujojo derliaus.
„Mes prieskonius mėgstame, mūsų sriubos dažniausiai būna žalios“, – šypsojosi.
Gėlytė, Basia ir Pelenė
Šiumberevičiai, kol dar jaunesni buvo, yra laikę karvių, kitų raguočių, veislinių kiaulių.
Dabar dar turi vištų būrelį, kuriame yra ir mažos vištaitės, dedančios nedidukus, labai skanius kiaušinėlius. Po kiemą tingiai vaikšto dailus, į porcelianinę statulėlę panašus katinas. Svetimą aploja šuo. Lesykloje skubriai sukiojasi paukščiai, lesdami jiems pabertus maisto trupinius ir aštriais snapais kirsdami į sušalusius lašinukus.
Šiumberevičiai šypsosi, žiūrėdami į aplinkui juos esančias kudakuojančias, čirpiančias, miauksinčias ir amsinčias gyvybes.
Tačiau bene didžiausią džiaugsmą ir naudą pagryžuviškiams teikia ožkos Gėlytė, Basia ir Pelenė. Ožkas pagryžuviškiai laiko nuo 2008 metų.
Kiekvienos ožkyčių atsiradimo istorija Šiumberevičių namuose – išskirtinė. Pirmąją, apie trijų mėnesių ožkytę, padovanojo kretingiškė moteris. Ožkytė užaugo labai graži, balta, su ragais. Pavadino ją Gėlyte.
„Mano vaikai gyvena Kretingoje. Juos lankydami, sykį, užsukome pažiūrėti į Gėlytės mamą. Buvo vėlyvas ruduo. Šeimininkė pasiskundė neturinti nei šieno, nei tvarto normalaus, nežinanti, kaip ožka per žiema išbus. Išvažiavome skaudančia širdimi į Pagryžuvį. Bet negalėjome nurimti“, – prisiminė Z. Šiumberevičienė.
Gailestingi žmonės prikrovė ant automobilio galinės sėdynės šieno ir vėl į Kretingą, esančią maždaug už pusantro šimto kilometrų, išdūmė. Pasiėmė vargšą gyvuliuką. Kol grįžo, peralkusi ožkelė suėdė visą šieną. Ir dar tris paras ėdė šieną nesustodama. Kadangi ožka buvo beragė, Šiumberevičiai jai davė Basios vardą.
Trečiąją, juodą ožkelę pagryžuviškiai pastebėjo Kelmės rajone, pririštą pievoje. Per didžiausius karščius perkaitęs, išsižiojęs, liežuvį iškišęs gyvulėlis neturėjo nė lašelio vandens atsigerti. Šiumberevičiai susirado ožkos šeimininkę. Nupirko už nemažus tuo metu pinigus – 90 litų. Bet kitaip negalėjo pasielgti, nebūtų galėję ramiai gyventi. Taip Šiumberevičių namuose atsirado Pelenė.
Šiumberevičiai gyrė savų ožkyčių pieną. Iš skanaus, saldaus, riebaus pieno – burnoje tirpstanti varškė, įvairūs sūriai, apkepai. Ožkos yra atvedusios ir ožkiukų. Šeimininkai taip mažylius pamildavo, jog būdavo sunki net mintis apie jų pjovimą. Todėl dabar ožkas laiko tik dėl pieno.
Naminė duona ir pienių medus
Keletą metų Šiumberevičiai valgo tik naminę duoną. Ją kepa pati ponia Zina.
„Mūsų duonos bičiulis – Pagryžuvio mokyklos mokytojas Antanas Mikalauskas, į vieną Kaziuko mugę atnešęs naminės duonos. Paragavau – kokia skani duonelė! Mokytojas davė duonos raugo. Kepu iki šiol, nebeperkame duonos. Kartais skonio paįvairinimui į tešlą įdedu saulėgrąžų ar sėmenų“, – pasakojo Z. Šiumberevičienė.
Visuomet Šiumberevičių namuose ir sau, ir svečiui pavaišinti atsiranda pienių medaus. Adolfas Šiumberevičius kiekvieną vasarą priskina po 2000 pienių žiedų. Pienių medų gamina Zina Šiumberevičienė. Žiedus pirmiausia sudeda ant audeklo, palieka, kad vabalėliai, jei tokių yra, išsivaikščiotų. Vėliau žiedus užpliko verdančiu vandeniu, palieka parai, po to nusunkia, pila cukrų ir verda. Pabaigoje pienių medų dar pagardina citrinos sultimis.
Dviejų metrų „generolas“
Šiumberevičių namus galima pavadinti tikra gėlių karalyste. Kiek ir kokių gėlių čia auga, žaliuoja, žydi – sunkiai suskaičiuotų ir pati jų šeimininkė. Vien brugmansijų – penkiolika. Pernai viena brugmansija, užaugusi apie tris metrus, nudžiugino 39 žiedais.
Įspūdingas ir maždaug porą metrų, beveik lubas siekiantis kaktusas. Augalą Zina Šiumberevičienė išgelbėjo prieš ketverius metus, mat kaimynė jau taikėsi mažiuką kaktusiuką išmesti į atliekų konteinerį už badymąsi ir prastą augimą.
„Parsinešiau, pasikalbėjau su kaktusu. Paprašiau, kad ir pats stengtųsi sau padėti, būtų tikras generolas. Taip ir prilipo vardas. „Generolas“ per metus pasistiebia mažiausiai po pusmetrį. Matyt, mes supratome vienas kitą“, – apie draugystę su augalu, kaip su gyva būtybe, kalbėjo ponia Zina.
„Generolas“ šiemet trumpam pakeitė savo pareigas – tapo Kalėdų eglute. Tokią mintį davė Šiumberevičių namuose kalėdojęs klebonas. Šeimininkai jai pritarė ir mintį įgyvendino.
Užsiėmimai – geriausias vaistas
Zina ir Adolfas Šiumberevičiai – nuolat kuo nors užsiėmę.
Todėl sakė neturintys laiko anei noro girtuokliauti, rūkyti, apkalbėti ar kaip nors kitaip netinkamai elgtis.
Aktyvūs žmonės dalyvauja bendruomenės gyvenime. Ponas Adolfas nuo vaikystės pamėgęs gitarą, šiuo instrumentu groja kapeloje.
Pagryžuviškiai stengiasi gyventi santarvėje su visais, laikydamiesi principo: jei žmogus ant tavęs pyksta, niekada neatsakyti tuo pačiu. Pyktis ir taip pykstantįjį sunaikins.
Autorės nuotr.
KARTU: Zina ir Adolfas Šiumberevičiai sakė, jog, kaip atėjo į Pagryžuvį beveik prieš ketvirtį amžiaus susikibę rankomis, taip ir iki šiol eina.
OŽKOS: Šiumberevičiai laiko ožkas Gėlytę, Basią ir Pelenę, kurių pieno, varškės, sūrių užtenka ir jiems patiems, ir jų augintiniams.
PRIESKONIAI: Zina Šiumeberevičienė priaugina ir sudžiovinusi prismulkina du kibirėlius prieskonių. Per žiemą prieskonius ir suvartoja. „Mūsų sriubos būna žalios“, – sakė moteris.