Naujausios
Pilietiškumo pamokoje prisimintas partizanų vado gyvenimas
1953 metų sausio 17 dieną Kelmės rajono Pužukų kaime įrengtoje slėptuvėje, suprasdami, kad nėra galimybių išsigelbėti, savo noru gyvenimą baigė Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadas Antanas Bakšys ir dar du jo kovos draugai. Partizanų vadui šiemet būtų sukakę 90 metų.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Pužukų kaimo atmintis
Partizanų vado žuvimo 60-metis paminėtas Kelmės krašto muziejuje surengtoje pilietiškumo pamokoje. Partizanų žūties ir palaidojimo vietose padėta gėlių.
Į pilietiškumo pamoką susirinko daug jaunimo. Renginyje, kuriame pagerbtas Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų vadas Antanas Bakšys, prisiminta partizaninė kova, dalyvavo generolo P. Plechavičiaus rinktinės Radviliškio pirmosios, Lietuvos kariuomenės savanorių 605-osios kuopos kariai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai iš Šiaulių, Lioliuose partizanavusių Kybartų sūnėnas Zigmantas Kušeliauskas, kiti garbingi svečiai.
Muziejininkas Rimantas Serva nukėlė 60 metų atgal – į 1953-ųjų sausio 17 dieną, į už šešių kilometrų nuo Kelmės esantį Pužukų kaimą, Kazio Ruko sodybą, kurioje nuo 1952-ųjų pabaigos veikė Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų štabas. Daržinėje įkurtos slėptuvės plotas buvo vos septyni kvadratiniai metrai, aukštis – pora metrų, įėjimas uždengtas didžiule dėže su žemėmis. Vėdinimo angos buvo užmaskuotos šienu, elektra tiekiama iš akumuliatoriaus. Partizanai patys išeiti iš bunkerio negalėjo, juos turėdavo išleisti.
Susekė po devynių mėnesių
Slėptuvėje veikė štabo spaustuvė, partizanai turėjo rašomąją mašinėlę, rankines spausdinimo stakles, nemažai šrifto, radijo aparatą. Sunkiomis sąlygomis leista pogrindinė spauda – atsišaukimai, leidiniai, kurie buvo platinami Žemaitijoje.
„Maždaug devynis mėnesius MGB agentai neužčiuopė Antano Bakšio vadavietės pėdsakų, kol galiausiai jiems pavyko sužinoti, kad slėptuvė įrengta tarp Kelmės ir Kražių“, – sakė R. Serva.
Partizanų vado paieškoms buvo sutelktos didžiulės pajėgos. Ištisas paras buvo stebimos įtartinos sodybos, žmonių judėjimas. Sutikę 1953-iuosius, partizanai Aleksas Jurkūnas ir Antanas Jankauskas iš slėptuvės išėjo pasižvalgyti į kaimą. Grįžę paprašė sodybos šeimininko šakomis užbraukti jų pėdsakus, likusius sniege. Tačiau apie vyrų apsilankymą MGB sužinojo. Sausio 17 dieną K. Ruko sodyba buvo apsupta, daržinėje rasta ir slėptuvė.
Partizanai, supratę, kad priešintis beprasmiška, nusprendė gyvi nepasiduoti. Pirmiausia buvo sunaikinti dokumentai, sušaudyta rašomoji mašinėlė, sudaužyti ilgieji ginklai, sugadintas kitas turtas.
„Kiek žinoma, pirmasis nusišovė vadas Antanas Bakšys. Kartu slėptuvėje buvusi partizanė Elena Gendrolytė-Jurkūnienė paprašė, kad ją nušautų vyras Aleksas Jurkūnas. Įvykdęs žmonos prašymą, partizanas atėmė gyvybę ir sau. Ketvirtasis partizanas ryšininkas A. Jankauskas pasidavė“, – sakė muziejininkas.
„Vien kraujas, žmogaus kraujo kvapas“
Muziejininkas Rimantas Serva pilietiškumo pamokos dalyviams pasakojo, jog K. Ruko sūnus Stasys po baisaus įvykio buvo nuvarytas ir jėga įgrūstas į slėptuvę. Išliko užrašai, bylojantys apie sukrečiantį vaizdą.
Patalpoje dvelkė parako kvapas, buvo kapų tyla. Aplink mėtėsi popiergalių draiskalai, sumaišyti su žeme, išbarstytas spaustuvės šriftas, sulankstyti ilgavamzdžiai šaunamieji ginklai, sudaužyta rašomoji mašinėlė, radijas, laikrodžiai.
„Kairėje pusėje ant gulto, ant krauju įmirkusios pagalvės užlaužta galva aukštielninkas gulėjo Senis (A. Bakšys). Panašus, bet dar slogesnis vaizdas – dešinėje pusėje, kur ant gulto amžinu miegu užmigusi pusiau šonu gulėjo Balanda (E. Gendrolytė-Jurkūnienė). Apačioje ant grindų kniūbsčias tįsojo Valero (A. Jurkūnas) lavonas su didžiule plėštine žaizda pakaušyje. Vien kraujas, žmogaus kraujo kvapas...“ – žodžiai aidėjo tyloje, tarytum sustingusioje Kelmės krašto muziejaus salėje.
Žuvusiųjų palaikai ilsisi Kelmėje, prie „Aukuro“ vidurinės mokyklos. Partizanų žūties vietoje pastatytas paminklinis akmuo. Po renginio Kelmės krašto muziejuje aplankytos abi vietos, padėta gėlių.
Išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu ir autoritetu
Vakarų Lietuvos partizanų srities vadui Antanui Bakšiui šiemet būtų sakakę 90 metų.
Muziejininkas Rimantas Serva supažindino su A. Bakšio biografija.
Gimęs 1923 metais birželio 13 dieną Raseiniuose, 1941 metų pavasarį baigė Raseinių gimnaziją. Prasidėjus karui, kurį laiką buvo Raseinių apskrities viršininko sekretorius.
1944 metais A. Bakšys įstojo į Vietinės rinktinės gretas, ją išformavus grįžo į gimtinę. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, mokytojavo. 1945 metų kovo mėnesį buvo suimtas ir be teismo išsiųstas į katorgą – Tulos anglių baseino kasyklas. Kitų metų vasarą kartu su keturiais lietuviais iš katorgos pabėgo. Į Lietuvą grįžo pėsčiomis bei prekiniais traukiniais.
Antanui Bakšiui pavyko gauti karinį bilietą bei pasą, todėl rudenį galėjo mokytojauti Raseinių gimnazijoje. 1947 metų rudenį vyriškis buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Kadangi gyventi nuolat sekamam darėsi nepakenčiama, A. Bakšys tapo Kęstučio apygardos partizanu.
Tarp partizanų A. Bakšys išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu bei autoritetu, pasižymėjo darbštumu. Vadovavo Vaidoto rinktinei, vėliau – Kęstučio bei Jūros srities apygardoms. Visos šios pareigos jam teko žuvus kovos draugams.
Vadas dažnai inspektuodavo partizanų junginius, palaikė ryšį su Lietuvos Laisvės Kovų Sąjungos Prezidiumo pirmininku Jonu Žemaičiu. Tačiau nepamiršo ir atsargumo: keitė buvimo vietas, vengė lankytis pas jį pažįstančius ryšininkus.
A. Bakšys daug rašė, padėjo leisti spaudą, ieškojo naujų pasipriešinimo formų, suprasdamas, kad dėl įvairių priežasčių partizaninė kova silpsta. Jo manymu, organizacija, vienijančia legaliai gyvenančius asmenis ir partizanus, turėjo tapti Vyčių sąjunga. Kiekvienam tebeveikiančiam partizanų būriui buvo duotas įsakymas savo veiklos teritorijoje organizuoti Vyčių sąjungos skyrius, tačiau tą padaryti buvo sunku.
Vyčio sąjungos programoje Antanas Bakšys teigė, jog tautai turi būti suteikta teisė pačiai spręsti savo likimą, pasirenkant naują santvarką bei valdžią.
Antanui Bakšiui suteiktas pulkininko laipsnis, jis apdovanotas Vyčio kryžiaus antrojo laipsnio ordinu (po mirties).
Prisiminimai apie tėvą ir motiną
Prisiminimais apie partizaninę kovą Žemaitijoje, savo tėvą dalijosi Žemaičių apygardos partizanų vado Vlado Montvydo dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė. Paskutinė Lietuvoje buvo sunaikinta būtent Žemaičių partizanų apygarda.
„Džiaugiuosi, kad atėjo toks laikas, kuomet galime pagerbti savo kovotojus už laisvę, nors ir nelaimėjusius didžiosios kovos. Partizanų kova – šventa, jų atmintį turime išsaugoti ir perduoti ateities kartoms“, – sakė moteris.
Žemaičių apygardos partizanų vadas Vladas Montvydas buvo Antano Bakšio bendraamžis ir bendražygis.
„Tėtei pasisekė išpartizanauti visą rezistencinį laikotarpį, kol žuvo išduotas 1953-iaisiais. Dar prieš antrąją sovietų okupaciją jis jau kaupė ginklus, rinko kaimo jaunuolius, mokė juos, kūrė Lietuvos laisvės armijos gretas ir nė nesiruošė trauktis iš Žemaitijos“, – pasakojo I. Giedraitienė.
Kražių seniūnijos Skruzdėlynės kaime gyvenusios ir nuo 1946 metų pasipriešinimo judėjime dalyvavusios Aldonos Čekavičienės sūnus Marijus Čekavičius prisiminė, jog pirmosiose klasėse vaikai jį vadindavę „bandituku“. „Mamos galvą apsikabinęs klausdavau, kodėl. O ji tik apsiverkdavo“, – sakė.
A. Čekavičienė buvo prisiekusi generolui Jonui Žemaičiui, nuteista 25 metams lagerio Mordovijoje, išteisinta po trejų metų ir aštuonių mėnesių.
Septyni mūšiai
Pilietinėje pamokoje prisimintas partizaninis judėjimas Kelmės rajone.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, rajono patriotai, kaip ir kitur Lietuvoje, būrėsi į partizanų gretas, vėliau prisijungė prie Kęstučio apygardos. Jos vadu buvo išrinktas aviacijos kapitonas Juozas Kasperavičius. Dabartinio Kelmės rajono ribose kirtosi net trijų apygardų – Žemaičių, Kęstučio bei Prisikėlimo – teritorijos.
Pirmasis rimtesnis išbandymas Kelmės rajono partizanams teko 1945 metais Virtukų mūšyje, kuriame žuvo 15 Liolių būrio partizanų. Nuo 1945-ųjų iki 1953 metų rajone vyko septyni dideli mūšiai.
Autorės nuotr.
ATMINTIS: Pužukų kaime trijų partizanų žūties vietą žymi paminklinis akmuo.
VADAS: Antanui Bakšiui, Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadui, šiemet būtų sukakę 90 metų. Deja, 1953-aisiais, nematydamas vilties išsigelbėti, jis pasirinko žūtį.
PARTIZANAI: Kelmės krašto muziejuje surengtoje pilietiškumo pamokoje prisimintas partizaninis judėjimas.
PRISIMINIMAI: Žemaičių apygardos partizanų vado Vlado Montvydo dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė dalijosi prisiminimais apie savo tėvą ir partizaninę kovą Žemaitijoje.