
Naujausios
Su ramentais į traktorių arti laukų
Elena Eitutienė – iš profesijos pardavėja. Ilgą laiką dirbo Padubysio parduotuvėje. Parduotuvės pastato antrajame aukšte šeima gyveno. Vėliau persikėlė į Kukečius. Stasys dirbo kolūkyje. Viską, ką reikėjo. Buvo ir santechnikas, ir suvirintojas, ir elektromechanikas, ir vairuotojas, ir traktorininkas.
Kai išsiardė kolūkis, teko sukti galvą, kaip pačiam pelnytis duoną. Persikėlė į Gedvainių kaimą. Nusipirko žemės. Pridėjo tris iš valstybės gautus hektarus ir pradėjo ūkininkauti. "Ne kartą teko lįsti į banką. Imti paskolą. Kaip dirbsi žemę be technikos? Reikėjo ir traktoriaus, ir kombaino, ir padargų", – pirmuosius ūkininkavimo metus mena ponas Stasys.
Ūkininkavo 25 metus. Nelengva buvo. Užsiėmė augalininkyste. Kokių tik kultūrų neaugino: ir cukrinių runkelių, ir linų. Pamena susižalojo koją. O laikas sėti linus. Pasiremdamas dviem ramentais įsiropštė į traktorių ir išvažiavo į laukus.
Laikė ir gyvulių. O gyvuliai pririša.
Eitučiai įkūrė ekologinį ūkį. Tad buvo nemažai dokumentacijos. Jau būdamas garbaus amžiaus Stasys išmoko dirbti kompiuteriu. Išmokė ir žmoną Eleną.
Kai vieną dieną pajautė, kad negalės ilgai ūkininkauti, internete pradėjo dairytis pirkėjo. Tinkamą žmogų nelengva buvo rasti. Daugelį domino tik žemė. Sodyba niekam nereikalinga. Bet pardavus vien žemę, kas benupirks pliką sodybą?
"Jei valstybė moka pensiją, galime pagyventi ir dėl savęs, – svarsto ponas Stasys. – Kiek galime save kankinti ir žaloti? Juk ligų daktarai jau buvo diagnozavę tiek, kiek tik yra ant svieto."
Pagaliau atsirado pirkėjas, kuriam tiko ir žemė, ir sodyba.
Svirnas ant nugaros, gyvuliai už ančio
"Dabar esu laisvas: svirnas – ant nugaros, gyvuliai – už ančio", – humoro nestokoja S. Eitutis.
Ar pelningai pardavė ūkį? Ponas Stasys vėl atsako filosofiškai: "Kaip pažiūrėsi? Jei trys plaukai ant galvos – tai mažai. Bet jei cepelinuose – jau labai daug."
Buvę ūkininkai nusipirko butą Kelmės mieste ir sodą kolektyvinių sodų bendrijoje. Gyvenimas palengvėjo. Džiaugiasi, jog turi tą patį – ką ir kaime, tik mažiau. Žemės lopinėlis. Būstas su patogumais.
To žemės lopinėlio ypač reikėjo poniai Elenai. "Nepatinka miestas, – atvirai kalba moteris. – Nuėjai į parduotuvę, grįžai ir sėdėk tarp keturių sienų. Atsidarai langą – kukuok, kad nori. Išgirsi tik varnų karksėjimą ir vedžiojamų šunų lojimą. Nuvažiavusi į sodą atsigaunu. Ten bent paukščiuką čiulbant išgirsti. Nors nelengva ravėti šiltnamį, prižiūrėti daržus, bet gerai pajudėti. Sėdint vien bute raumenys atrofuotųsi."
Kelionės prie šaltinių
Ne tik plušėdami sode Eitučiai semiasi sveikatos. Prieš porą metų Stasiui išoperavo tulžies pūslę. Medikai tvirtino, jog akmenys susidaro nuo kalkėto vandens. Tuomet nusprendė negerti vandens iš čiaupo, nors ir kaip jį begirtų tiekėjai.
Eitučiai atrado Svilės ir Lopaičių šaltinius, kuriuose vanduo ne tik labai tyras, bet ir turi gydomųjų savybių. Prie šaltinių parsivežti vandens važiuoja bent kartą per savaitę. Parsiveža po 50 litrų. Ne tik geria, bet verda arbatą, kavą, sriubas.
Pradėjus vartoti šaltinių vandenį, pagerėjo Stasio sveikata. Bandė grįžti prie seno tautodailininko amato. Kol buvo jaunesnis, jis iš medžio darydavo ir puikiais ažūriniais raštais papuošdavo dėžutes papuošalams, vaistinėles vairuotojams. Tačiau pirštai vis tiek jau nebuvo tokie paklusnūs kaip anksčiau. Pomėgio teko atsisakyti.
Kol gyveno Gedvainių kaime, Eitučiai turėjo pirtį. Daugiabutyje pirties nėra. Bet Stasys kiekvieną savaitę eina į miesto pirtį. "Nežinau, kaip gyvenčiau be pirties. Jau nuo vaiko įpratęs pertis. Mano senelis turėjo dūminę į žemę įkastą pirtį. Prie pirties įpratino ir tėvai. Ir pats, sukūręs savo gyvenimą, pasistačiau pirtelę."
Eitučiai važiuoja ne tik prie šaltinių. Šią vasarą apsuko Panemunės pilis, Rumšiškes, nuvažiavo į Lenkiją, netrukus planuoja kelionę į Latviją. S. Eitutis – profesionalus vairuotojas. Nors jau nebejaunas, bet akys – puikios ir orientacija – gera. "Kol dar pats pavažiuoju, geriau nereik", – įsitikinęs vyras.
Pakrauna bioenergetikas
Porą kartų per mėnesį Eitučiai važiuoja į Varnius. Ten lanko bioenergetiko Roberto Sarapino seansus. Bioenergetiką atrado pusbrolis, kuriam labai skaudėdavo nugarą.
"Kai pirmą kartą nuvažiavome, jis tik pažiūrėjęs į veidą, išvardijo visas ligas, kuriomis sergu, – pasakoja Stasys. – Po kelių seansų ir žmonai, ir man palengvėjo judesiai, mažiau skauda kojas ir nugaras. Matyt, padeda ir kitiems, kad į kiekvieną seansą susirenka po trisdešimt žmonių. Man patinka jo požiūris į gyvenimą. Neverčia būti kokiais žaliavalgiais ar vegetarais. Sako: "Valgykite viską, kas skanu ir patinka, tik neėskite."
S. Eitutis įsitikinęs, jog darna šeimoje taip pat prisideda prie geresnės sveikatos. Su žmona Elena jiedu gyvena jau 49 metai. Vienas kitą supranta iš pusės žodžio. "Aš senų pažiūrų. Nesuprantu šiuolaikinių porų, kurios po medaus mėnesio jau skiriasi. Kai su ta pačia pačia išgyvensiu 50 metų, Dievas į dangų be eilės priims", – kaip visuomet sąmojingas ponas Stasys.
