Naujausios
Plojimai Žemaitei
Praėjusį trečiadienį Užventyje, įteikiant Žemaitės literatūros premiją, literatūros klasikei aidėjo garsūs plojimai. Premijos laureatas tytuvėniškis Vladas Kalvaitis Žemaitei plojo atsistojęs, taip išreikšdamas jai pagarbą už indėlį į lietuvių literatūrą.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
„Jis gimė, gyveno ir mirė“
Rašytojui Vladui Kalvaičiui, už novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“ pelniusiam Žemaitės literatūrinę premiją, laureato juostą užrišo Kelmės rajono vicemeras, laikinai einantis mero pareigas Kęstutis Bilius.
„Laimingi yra Tytuvėnai, laimingas Kelmės rajonas ir laiminga visa Lietuva, kad turi tokį šviesulį, kaip jūs, Vladai. Likimas man padovanojo didelę garbę ir galimybę pasirašyti piniginį čekį, nors pinigai jums ir nėra svarbūs“, – sakė Tytuvėnuose, kaip ir Vladas Kalvaitis, gyvenanti savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė.
Renginį vedęs Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Algis Krutkevičius teigė, jog ėjimas į šitą premiją dažniausiai būna ilgas, diskutuotinas. Tik šį kartą dėl „Sustiprinto režimo barako“ abejonių nekilo.
„Kartą valdovas paprašęs išminčiaus išmintį sudėti į knygas. Susidarė daugybė tomų. Kadangi valdovas buvo senas, paprašė išminčiaus patrumpinti savo veikalus, kol galiausiai išminčius jam į ausį sušnibždėjo vos kelis žodžius: „Jis gimė, gyveno ir mirė“, – pasakodamas Rytų išminties pavyzdį, A. Krutkevičius teigė, jog sudėtingiausia yra pasakyti glaustai ir prasmingai. Vladui Kalvaičiui naujausiame romane tą padaryti pavyko.
Apie lietuvių tautą ištikusius skaudžius istorijos tarpsnius, trėmimus, lagerius parašyti nemažai leidinių. Kiekvieno jų autorius mato pro savo atminties langą, nuo savo apžvalgos bokštelio. V. Kalvaitis, pasak A. Krutkevičiaus, moka ne tik prisiminti, bet ir apibendrinti laiką, įvertinti žmones, jų poelgius, suprasti ir atleisti.
Romano sėkmė – šiek tiek netikėta
Iškilmėse dalyvavęs „Nemuno“ redaktorius Viktoras Rudžianskas sakė, jog Vladu Kalvaičiu, kaip kūrėju, patikėjęs nuo pirmosios savaitraščiui pateiktos novelės „Grybai“.
V. Rudžianskas Vladą Kalvaitį žinojo ir anksčiau, kaip rašantį elegantiškas miniatiūras, vadinamas epigramomis, domėjosi jo kūryba, dar nepažindamas. Tačiau sakė nelabai tikėjęsis sulaukti to, kas šiandien vyksta. Po Petro Cvirkos premiją pelniusios Vlado Kalvaičio knygos „Svečias iš Magadano“, poetas ir redaktorius tvirtino manęs, kad ateityje kūrėjui bus labai sudėtinga. Tačiau novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“ pranokęs visus jo lūkesčius.
„Manau, kad šis knyga vertinga ne vien literatūriniu, bet ir psichologiniu požiūriu. Romanas parodo ir įrodo, jog esame tauta su agrariniu, ne karo genu, rami, kantri, išgyvenusi ir atleidusi, bet mokanti įvardinti bei neužmiršti“, – teigė V. Rudžianskas.
Epigrafas laureatui – iš Žemaitės laiško
Vladą Kalvaitį sveikino profesorė Viktorija Daujotytė. Literatūrologė teigė, jog jai patinka, kad vietų premijos bent retkarčiais skiriamos saviesiems.
„Man atrodo, kad tokiu būdu sustiprinama vieta, jos reikšmė, gilumas. Užventis – įspūdinga, laiminga vieta, į kurią prieš 100 ir daugiau metų ne kartą buvo suėję ne vieno mūsų kultūros žmogaus žingsniai. Atbrido Žemaitė, buvo Povilas Višinskis, pagrindinę gyvenimo patirtį įgijo Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana“, – tvirtino.
Jei reikėtų paieškoti Vlado Kalvaičio kūrybai epigrafo, V. Daujotytė pasirinktų labai paprastus žodžius iš vieno Žemaitės laiško: „Nors norėtum savo vargus užmiršti, pamačius artimo dar didesnius, bet ir savųjų negalima nepaminėti“. Šitie žodžiai, pasak V. Daujotytės, slaptoji V. Kalvaičio programa.
Barakas, Žemaitės premijos laureato suvokimu, kito žmogaus gyvenimo matymas kritinėse egzistencinėse situacijose ir nuoseklus parodymas, kaip žmogus išlieka žmogumi. Barakas – socialiai įrėminta tikrovė.
Už barako tikrovės slypi bendroji, gilioji žmogaus gyvenimo problemika. Spręsdamas šiuos klausimus, V. Kalvaitis pasirodo kaip tikras humanistas, išlaikantis kitų tautų žmonių lygiateisiškumo, religijų lygumo, pažiūrų skirtingumo, užuojautos, paramos kriterijus. Be to rašytojas yra susitelkęs į savo vidinę savastį, be kurios apskritai negali būti rašančio žmogaus.
Paklaustas, ar išleidus „Sustiprinto režimo baraką, autoriui bent kiek palengvėjo gulago našta, V. Kalvaitis atsakė teigiamai. „Supratau, kad nieko geresnio jau nebegaliu parašyti“, – pripažino.
Rašytojo teigimu, labai svarbu atleisti, bet ne mažiau – ir atminti. Jis atlikęs ir viena, ir kita.
Ekskursas į praeitį
Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Algis Krutkevičius priminė Žemaitės literatūrinės premijos atsiradimo bei gyvavimo istoriją.
1966 metais Žemaitės kolūkio iniciatyva buvo nuspręsta įsteigti rašytojos vardo premiją ir teikti ją kasmet už kūrinius, labiausiai atspindinčius kaimo tematiką. Iškilmės vykdavo ne tik Užventyje, bet ir Ušnėnuose, Kelmėje, Tytuvėnuose, net vienuolika kartų – Vilniuje, Rašytojų sąjungos rūmuose, kartą – Menininkų rūmuose. Tačiau Užventis, pasak A. Krutkevičiaus, bene tinkamiausia vieta premijai įteikti. Čia giliausiai įspaustos Žemaitės, Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, Povilo Višinskio pėdos.
Pirmasis Žemaitės litaratūros premijos laureatas – rašytojas Juozas Baltušis, įvertintas už apsakymą „Ko nepasakė Laukys“. Po du kartus Žemaitės premijos laureatais yra tapę rašytojai Algimantas Zurba ir Eugenijus Ignatavičius.
Vladui Kalvaičiui įteikta 42-oji Žemaitės literatūrinė premija.
Autorės nuotr.
PLOJIMAI: Žemaitės literatūros premijos laureatas Vladas Kalvaitis literatūros klasikei plojo atsistojęs, taip išreikšdamas pagarbą už indėlį į lietuvių literatūrą.
GERBĖJAI: Į Žemaitės premijos įteikimo šventę Užventyje susirinko būrys Valdo Kalvaičio kūrybos gerbėjų, draugų.
SUPRATIMAS: Vladas Kalvaitis sakė, jog po „Sustiprinto režimo barako“ nieko geresnio jau nebesitiki parašyti. Tačiau gulago našta po truputį lengvėja.
KŪRĖJAS: „Nemuno“ redaktorius Viktoras Rudžianskas teigė, jog Vladu Kalvaičiu, kaip kūrėju, patikėjęs nuo pirmosios savaitraščiui pateiktos novelės „Grybai“.
EPIGRAFAS: Profesorė Viktorija Daujotytė sakė, jog Vlado Kalvaičio kūrybos epigrafui parinktų labai paprastus, vieno Žemaitės laiško žodžius, tvirtinančius, kad pamačius artimo didesnius vargus negu tavo, savųjų negalima nepaminėti.