Prancūzas mokosi lietuvių kalbos

Prancūzas mokosi lietuvių kalbos

Pran­cū­zas mo­ko­si lie­tu­vių kal­bos

Jau dau­giau kaip mė­nuo Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke sa­va­no­riau­ja Ad­rie­nas De­xet iš Pran­cū­zi­jos Li­mo­ges mies­to. Elekt­ros in­ži­ne­ri­jos pro­fe­si­ją įgi­jęs vai­ki­nas my­li gam­tą, to­dėl nu­spren­dė pa­dir­bė­ti sa­va­no­riu bet ku­rio­je Eu­ro­pos ša­ly­je esan­čia­me re­gio­ni­nia­me par­ke. Drau­ge su ki­tu sa­va­no­riu iš Ita­li­jos vai­ki­nas ne tik dir­ba, bet ir mo­ko­si lie­tu­vių kal­bos.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Sun­ku iš­tar­ti kai ku­riuos gar­sus

Su Ad­rie­nu kal­ba­mės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos sve­čių kam­ba­ry­je. Tuo me­tu jo ko­le­ga sa­va­no­ris iš Ita­li­jos drau­ge su di­rek­ci­jos dar­buo­to­ju kie­me iš sto­rų rąs­tų, iš­skap­tuo­tu vi­du­mi, meist­rau­ja se­no­vi­nius bi­čių avi­lius.

Ad­rie­nas jau šiek tiek su­pran­ta lie­tu­viš­kai. Mo­ka at­sa­ky­ti, kai pa­klau­si jo var­do ir pa­var­dės, mo­ka ne­ma­žai lie­tu­viš­kų skai­čių pa­va­di­ni­mų, var­di­ja sa­vai­tės die­nas.

Lai­ko tu­ri­me ne­daug. Už pus­va­lan­džio sa­va­no­ris tu­ri sku­bė­ti į lie­tu­vių kal­bos pa­mo­ką. Ty­tu­vė­nų gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja Ir­ma Ri­di­kie­nė sa­va­no­rius mo­ko lie­tu­vių kal­bos pra­dme­nų.

Vai­ki­nas sa­ko, jog lie­tu­vių kal­ba jam kie­tas rie­šu­tė­lis. Sun­ku iš­tar­ti kai ku­riuos gar­sus. Su­dė­tin­ga gra­ma­ti­ka, il­gi kai ku­rie žo­džiai. Ta­čiau prii­ma iš­šū­kį ir ban­do iš­mok­ti bent tiek, kiek lei­džia su­ge­bė­ji­mai.

Re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos dar­buo­to­jai džiau­gia­si, jog sa­va­no­riai la­bai ge­ra­no­riš­ki. At­lie­ka vi­sus pa­ves­tus dar­bus: rin­ko šiukš­les, tvar­kė miš­ką ir eže­rų pa­kran­tes. Šiuo me­tu do­mi­si in­for­ma­ci­ja, kaip pa­reng­ti kuo in­for­ma­ty­ves­nius ir pa­trauk­les­nius lanks­ti­nu­kus ang­lų kal­ba už­sie­nio tu­ris­tams. Pa­dė­jo su­reng­ti nuo­trau­kų pa­ro­dą.

Su­ža­vė­jo snie­gas ir krep­ši­nis

Ad­rie­nui – 21– eri. Gim­ta­ja­me Li­mo­ges mies­te jis bai­gė mo­kyk­lą ir stu­di­ja­vo elekt­ros in­ži­ne­ri­ją. Spe­cia­ly­bė ne­la­bai pa­ti­ko. Ga­vęs bai­gi­mo pa­žy­mė­ji­mą įsi­dar­bi­no ga­myk­lo­je. Pap­ras­tu dar­bi­nin­ku. Ta­čiau ru­ti­ni­nis dar­bas prie kon­ve­je­rio jau­nam vai­ki­nui grei­tai at­si­bo­do.

Nusp­ren­dė sa­va­no­riau­ti. Ka­dan­gi jo mies­te la­bai daug ža­lu­mos, Ad­rie­nas my­li gam­tą, pa­no­ro rink­tis su gam­tos ap­sau­ga su­si­ju­sią sa­va­no­rys­tę. Troš­ko pa­dir­bė­ti ku­rios nors Eu­ro­pos ša­lies re­gio­ni­nia­me par­ke. Vai­ki­nui pa­siū­ly­ta Lie­tu­va. Nors ne­bu­vo la­bai su­ža­vė­tas pa­siū­ly­mu, bet at­va­žia­vo.

„Ma­niau, kad Lie­tu­va – pa­vo­jin­ga ša­lis, – pa­sa­ko­ja vai­ki­nas. – Apie jū­sų ša­lį tu­rė­jau la­bai ma­žai in­for­ma­ci­jos. Ži­no­jau tik, kad čia ly­ja. Tė­vams pa­sa­kiau tik li­kus mė­ne­siui iki iš­vy­ki­mo. Jie dėl ma­no ap­si­spren­di­mo ne­bu­vo lai­min­gi.“

Pa­čiai sa­va­no­rys­tės idė­jai Ad­rie­no tė­vai pri­ta­rė. Tik bai­mi­no­si, jog sū­nus skren­da į ma­žai kam ži­no­mą Lie­tu­vą.

Ad­rie­no tė­vas dir­ba tech­ni­nį dar­bą mies­to li­go­ni­nė­je. Ma­ma – auk­lė. Ji pri­žiū­ri jau­nų šei­mų vai­kus sa­vo na­muo­se.

Ad­rie­nas dar tu­ri ir jau­nes­nę se­se­rį. Ji stu­di­juo­ja. No­ri tap­ti slau­gy­to­ja ir dirb­ti li­go­ni­nė­je.

Ta­čiau da­bar vi­sos Ad­rie­no ir jo tė­vų bai­mės li­ko praei­ty­je. Ša­lis jam vi­sai pa­ti­ko. Pa­ju­to, jog čia sa­va­no­riau­ti sau­gu. Ir yra pa­si­ren­gęs čia iš­bū­ti vi­są jam skir­tą lai­ką – iki spa­lio vi­du­rio.

Kai ko­vo pra­džio­je at­skri­do į Lie­tu­vą, čia sni­go. Pran­cū­zas li­ko su­ža­vė­tas. Jau pen­ke­ri me­tai ne­bu­vo ma­tęs snie­go.

Pas­kui su­ži­no­jo, jog lie­tu­viai die­vi­na krep­ši­nį. Jo mies­te krep­ši­nis taip pat la­bai po­pu­lia­rus. Sa­va­no­ris jau ste­bė­jo ke­le­tą var­žy­bų Kau­no Žal­gi­rio are­no­je. Pa­ly­gin­ti su ne­di­de­lė­mis jo mies­te esan­čio­mis are­no­mis Žal­gi­rio are­na jam pa­si­ro­dė la­bai di­de­lė.

Lie­tu­va – re­li­gin­gas kraš­tas

Pir­mie­ji įspū­džiai Lie­tu­vo­je Ad­rie­no ne­nu­vy­lė. Jam la­bai pa­ti­ko Vil­niaus ir Kau­no mies­tai, nors, vai­ki­no ma­ny­mu, abu šie mies­tai la­bai skir­tin­gi.

Į akis kri­to dau­gy­bė kry­žių, ypač pro­vin­ci­jo­je. Vai­ki­nas pa­da­rė iš­va­dą, jog Lie­tu­va la­bai re­li­gin­gas kraš­tas. Be­je, jis dar ne­bu­vo Kry­žių kal­ne.

At­vy­kęs į Ty­tu­vė­nus vai­ki­nas sa­ko pa­ju­tęs di­de­lį ato­trū­kį nuo di­džių­jų mies­tų. Sup­ra­tęs, jog žmo­nės čia gy­ve­na ge­ro­kai skur­džiau ne­gu did­mies­čiuo­se. Apsk­ri­tai, Lie­tu­va jam pa­si­ro­džiu­si skur­di ša­lis. Ma­tęs ap­leis­tų na­mų, ku­rie by­lo­ja, jog žmo­nės čia ma­žai už­dir­ba.

Be to, žmo­nės čia šal­tes­ni ne­gu Pran­cū­zi­jo­je, ne to­kie drau­giš­ki, per­dėm su­si­rū­pi­nę.

Nors kli­ma­tas Lie­tu­vo­je ge­ro­kai ski­ria­si nuo Pran­cū­zi­jos, sa­va­no­ris tvir­ti­na dėl šal­čio ne­pa­ju­tęs jo­kių ne­pa­to­gu­mų.

Pa­mė­go ir lie­tu­viš­kus ce­pe­li­nus. Apsk­ri­tai, dėl mais­to taip pat ne­pa­ju­tęs jo­kio dis­kom­for­to. Pran­cū­zų ir lie­tu­vių vir­tu­vės, Ad­rie­no ma­ny­mu, – ga­na pa­na­šios.

Sa­va­no­riams iš­nuo­mo­ta po kam­ba­rį pri­va­čia­me na­me. Ten jie pa­tys ga­mi­na­si mais­tą iš nu­si­pirk­tų pro­duk­tų.

Sa­va­no­rių dar lau­kia daug ren­gi­nių ir eks­kur­si­jų, ku­rie leis ge­riau pa­žin­ti mū­sų kraš­tą. Ta­čiau pa­klaus­tas, ar dar kar­tą sa­va­no­riau­ti va­žiuo­tų į Lie­tu­vą, Ad­rie­nas at­sa­kė, jog at­skris­tų ne­bent sa­vait­ga­liui. Mat, Kau­ne tu­ri drau­gę lie­tu­vai­tę.

Au­to­rės nuo­tr.

Ad­rie­nas De­xe­tas sa­va­no­riau­ja pir­mą kar­tą sa­vo gy­ve­ni­me. Pir­mo­ji sa­va­no­rys­tė jį at­ve­dė į Lie­tu­vą. Drau­ge su ki­tu sa­va­no­riu iš Ita­li­jos Ad­rie­nas pa­dė­jo su­reng­ti pa­ro­dą Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos sa­lė­je.