Naujausios
Tautų ir kultūrų įvairovė Pakruojo krašte
Prekyba – pagrindinis prieškario Pakruojo žydų verslas
Pakruojiečio pedagogo ir kraštotyrininko Zenono Gegecko vaikystė prabėgo Pakruojyje, kokį sunkiai galėtų įsivaizduoti jaunesnės kartos žmonės.
Gerą atmintį išlaikęs 84-erių metų kraštotyrininkas yra tikras atradimas užsieniečiams, besidomintiems žydų kultūros palikimu. Pas Z. Gegecką vis važiuoja knygas apie žydus leidžiantys žmonės, lankosi ir Pakruojyje gyvenusių žydų palikuoniai. Pakruojietis – tarsi enciklopedija, gerai pamenantis prieškario ramaus Pakruojo gyvenimą, tragišką miestelio žydų likimą ir saugantis atmintyje šviesų šios tautos palikimą mūsų kraštui.
Mokytojas augo miesto centre kartu su kaimynų žydų vaikais. Jo mama buvo restorano ir krautuvėlės savininkė, tėtis – amatininkas.
Šiandien publikuojame pirmąjį Z. Gegecko pasakojimą apie jo vaikystės Pakruojį.
Miestelis šurmuliuodavo turgadieniais
Niūroka, iš abiejų pusių apšiurusių medinių namukų apsupta pagrindinė Didžioji (nuo 1930 metų – Vytauto Didžiojo) akmenimis grįsta gatvė. Čia gyveno ir dirbo mano tėvai, čia gimiau, čia prabėgo mano vaikystė.
Ne turgaus dienomis – gatvė būdavo rami. Tik praeivių batų kaukšėjimas mediniais šaligatviais, primena koks čia buvo gyvenimas: rytais skuba moterys su vandens kibirais, malkų nešuliais, prasiveria parduotuvėlių durys.
Gatvė atgydavo, subruzdėdavo turgaus dienomis – antradieniais ir penktadieniais. Iš aplinkinių kaimų su savo prekėmis suvažiuodavo ūkininkai. Nuo pat gatvės pradžios – Dovydo Maizelio namo (dabar stovinčio su užrašu „Pakruojo spaustuvė“ ) iki pat bažnyčios abiejose pusėse buvo statomi vežimai, iškinkomi arkliai, o ant iškeltų ienų pirkėjus viliodavo dūmais tebekvepiančios dešros, riestainiai, tada vadinti „baronkomis“. Vežimuose kudakuodavo parduoti atvežtos vištos, gagėdavo žąsys...Visur šurmulys: vieni siūlo, kiti derasi.
Ypač reiklios pirkėjos buvo žydės. Paėmusi į rankas vištą, žydė ją kruopščiai apžiūrėdavo, apčiupinėdavo, kilodavo, kad tik būtų riebesnė. Po to prasidėdavo netrumpos derybos dėl kainos.
Vyrai gi kilnodavo javų maišus, derėdavosi, dėl lašinių ar kumpio kainos. Tai – jau lietuvių pirkiniai. O čigonų (jų Pakruojyje gyveno nedaug) pagrindinė prekė – arkliai. Kiek pagyrimų jiems buvo skiriama, kad tik savo prekę čigonėlis įsiūlytų.
Baigiantis turgui – „gešeftas“
Turgaus dienomis krautuvėlių savininkams darbymetis, vadintas „gešeftu“, prasidėdavo baigiantis turgui.
„Ponuli, užeik, gal tau reikia silkės, gal – degtukų, druskos, – nelaukdami kol krautuvėlės duris pravers pirkėjas, pro jas išėjęs savininkas kviesdavo pirkėjus. neretai kreipdavosi į juos ir vardais. Visi čia vieni kitus pažinojo, todėl prekes neretai duodavo „bargan“ – skolon. Žydai prekybininkai žinojo, kad lietuviai – visada atsiskaitys.
O jei pirkiniai būdavo gausūs, žydelis tokį klientą kviesdavosi ir arbatos išgerti. Parduotuvėse ypač buvo laukiamas jaunimas, kuris būdavo išlaidesnis. Paprastai, žydai stengdavosi išlaikyti savo klientūrą, jai įsiteikti.
Parduotuvės, o jų Pakruojyje buvo 30, darbą baigti turėdavo 18 valandą. Kad atėjo laikas uždaryti krautuvėlę, perspėdavo policininkas, eidamas gatve ir sušvilpdamas švilpuku.
Pagrindinis verslas – prekyba
Su saldžiaturgių (prieš Kalėdas) ir durnaturgių (po jų) baigtimi, prasidėdavo intensyvesnė prekyba tiek specializuotose, tiek mažose, mišrių prekių krautuvėlėse. Vieni iš turtingiausių Pakruojo verslininkų anuomet buvo Kaplanas ( jo pastate buvo įsikūrusios Feldmanienės, Kaco, Sorės ir Sorelio parduotuvės), Plakmanas ir Špejeras. Jie turėjo specializuotas parduotuves.
Broliai Dovydas ir Šliomas Maizeliai bei Tankeliai valdė Pakruojo malūnus. Garsios buvo ir verslininkų Epšteino, Lurėjo, Giršos ir Volko pavardės. Jaselis Kacas vertėsi „košernos“ (specialiai apdorotos) mėsos prekyba, o šalia gyvenusi Frida Šapiro (jai pasisekė išvengti Pakruojo žydų sušaudymo, mirė JAV) be prekybos, užsiėmė ir kambarių nuoma moksleiviams, turėjo biliardinę. Šreideris vertėsi prekyba audiniais. Pas jį buvo galima nusipirkti angliško, aukštos kokybės audinio kostiumui pasisiūdinti.
O pas Mendelį buvo galima įsigyti įvairių puodų. Jis turėjo arklį, todėl prekyba užsiėmė ir važinėdamas po kaimus. Ypač jis buvo laukiamas vaikų, nes jiems nešykštėdavo dovanų, duodamas po puodelį. Išvežiojamąja prekyba vertėsi ne vienas Pakruojo žydas.
Skanios bandelės buvo kepamos Šuro Rabinovičiaus kepykloje.
Atmintyje išliko ir lietuvių tautybės pakruojiečiai, vertęsi prekyba. Judelienė, gyvenusi su sūnumi, prekiavo silke, cukrumi. Ji turėjo ožką, laikytą neatskiriamu mūsų miestelio „atributu“. Kai kurie pakruojiečiai irgi laikė karves, pieną parduodavo vietiniams.
Žydai karvėms už miestelio ribų turėjo savo, gal 10 hektarų ganyklą (dabar Statybininkų gatvėje yra degalinė). Tą ganyklą tada taip ir vadindavo – žydų ganykla.
Plačiai žinomi buvo Kolcmanas Lapė, vertęsis prekyba batais, Šeras, turėjęs vaistinę, ypač populiarumu garsėjo kirpykla, priklausiusi Kacui. Žydai turėjo mieste ir savo pirtį su "mikne" (baseinėliu) viduje. Ja galėjo naudotis ir lietuviai (už tam tikrą mokestį). Už užmokestį vandens į ją iš Kruojos prinešdavo samdyti miestelio gyventojai.
Gerbė tradicijas ir darbštumą
Žydų bendruomenė Pakruojyje buvo dominuojanti. Jos nariai pasižymėjo darbštumu, talentingumu ir tolerancija, vieningumu.
Pagrindinio užsiėmimo – prekybos – žydai išmokdavo iš savo tėvų, to amato tradicijas perduodami iš kartos į kartą. Jie iš tėvų ir giminių perimdavo ne tik prekybos ar kito verslo įgūdžius, bet ir kai kurias bendravimo psichologijos žinias, ypač reikalingas šeimos verslui.
Mano atmintyje žydai išliko jautrūs žmonės, padedantys vargingiau gyvenantiems savo tautiečiams. Neatsisakydavo padėti ir į nelaimę patekusiam vietos lietuviui, dosniai atsilygindavo pas juos dirbusioms lietuvėms moterims. Šios paprastai nešiodavo į žydų namus vandenį, kūrendavo krosnis, skalbdavo, atlikdavo kitus buities darbus.
Įsiminė pakruojietės Marijonos Židonienės darbo vertinimas. Šią moterį žydai ypač gerbė už darbštumą ir sąžiningumą. Nebuvo skriaudžiamos ir kitos gerai ir sąžiningai patikėtus darbus atlikdavusios moterys.
Užrašė Janina VANSAUSKIENĖ
Janinos VANSAUSKIENĖS nuotr.
ATMINTIS: Zenono Gegecko atmintyje – Pakruojyje gyvenę žydai, jų tradicijos, verslai.
Asmeninio albumo nuotr.
TURGADIENIAI:Pakruojo centrinė gatvė turgadieniais būdavo pilna žmonių.
VAIKYSTĖ: Zenonas Gegeckas (viduryje ant tetos rankų) mamos (trečia iš dešinės) restorane per vienas iš vaikystės Kalėdų. Tėtis – stovi už mamos.