Naujausios
Prie Martyno pušies – šviesos ir vilties diena
Minupių kaimo bendruomenė dešimtą kartą sukvietė Užvenčio seniūnijos gyventojus prie Martyno pušies. Ta proga buvo surengta popietė „Martyno pušies suburti“, vykusi keliose vietose: Žeberiuose pašventintas koplytstulpis, prie Martyno pušies vyko vadinamųjų mojavų uždarymas, Minupiuose dalyviai vaišinosi, bendravo ir linksminosi gegužinėje.
Vakarė PETRAUSKAITĖ
kelme@skrastas.lt
Pašventintas koplytstulpis
Žeberių kaime stovi koplytstulpis, kuris praėjusį trečiadienį buvo pašventintas.
Minupių kaimo bendruomenės pirmininkė Eurika Drungilienė pasidžiaugė, jog Užvenčio malūno šeimininkai Milda ir Alvydas Knyzeliai rengia menininkų plenerus, kurių metu padaryti tautodailininkų darbai puošia Užventį ir mažus atokius kaimelius, tokius, kaip Žeberiai.
Kaimeliui medžio drožėjas Aurimas Šimkus iš Kurtuvėnų (Šiaulių rajonas), iš Užvenčio kilęs, dabar Alytuje gyvenantis kalvių kalvis Vytautas Jarutis ir jo mokinys, Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos moksleivis Milvydas Knyzelis dovanojo koplytstulpį, sukurtą pagal žemaitiškas tradicijas, vaizduoja žemės galios simbolius — medinę piramidę, iškeltą į viršų ir sujungtą su dieviškaisiais simboliais — ratais, saulėmis. Šie simboliai nuo seno buvo skirti užtikrinti ir saugoti žmogaus gėrį ir laimę.
Pirmininkė dėkojo už padarytą rodyklę (nurodo kryptį prie pušies) Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos mokytojui Mintautui Kazlauskui, ąžuolo lentą dovanojusiam Užvenčio seniūnui Zoniui Virbalui.
Už Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos fondo skirtus 800 litų bendruomenė įsigijo medieną, išpjovimu pasirūpino seniūnijos darbuotojas Valerijus Savinas, o tvorelę padarė dirbantys viešuosius darbus.
Tytuvėnų miškų urėdija sutvarkė anksčiau sunkiai įveikiamą, daugelį metų neprižiūrėtą kelią.
„Džiugu, kad tiek daug žmonių prisidėjo prie mūsų idėjos prikelti pušį naujam gyvenimui“, – sakė E. Drungilienė.
Pamaldos – Marijos garbei
Pašventinus koplytstulpį, žmonės keliavo prie Martyno pušies mojavų uždarymui.
Minupių bendruomenės pirmininkė Eurika Drungilienė priminė mojavų arba gegužinių pamaldų kilmę.
Pamaldų kilmė labai sena, siekia V amžių. 1853 metais gegužinės pamaldos pradėtos vesti Lietuvoje, Seinų katedroje. Manoma, jog Žemaitijoje šios pamaldos atsirado anksčiau nei Vilniuje. Gegužinių pamaldų tradicijos Europoje žinomos tik nuo XIX amžiaus vidurio, Lietuvą jos pasiekė dar vėliau. Kai popiežius šių pamaldų dalyviams suteikė visuotinius atlaidus, giesmės Marijai gegužę ėmė sklisti iš visų Lietuvos kaimų.
Susipažinti su tradicinių mojavų skambesiu, o gal ir atsiminti jaunystės laikų mojavas bei kartu giedoti kvietė kunigas Eimutis Marcinkevičius ir Užvenčio Kultūros namų Etninio giedojimo būrelis, vadovaujamas Jono Juozapavičiaus. Susirinkusieji tą dieną meldėsi už operuojamą kalvių kalvį Vytautą Jarutį, padėjo šventą paveikslėlį.
Kalendorius – Martyno pušies prisikėlimo dešimtmečiui
Mojavų uždaryme dalyvavo ir Liolių senelių namų, Užvenčio socialinės globos padalinio gyventojai, palydėti darbuotojos Vidos Marozienės. Visi šventės dalyviai apdovanoti Minupių kaimo bendruomenės išleistu kalendoriumi, skirtu Martyno pušies prisikėlimo dešimtmečiui.
Prieš dešimtmetį Minupių kaimo bendruomenė pradėjo rūpintis unikaliu, 1987 metais reikšmės gamtos paminklu paskelbtu medžiu – už kelių kilometrų nuo Minupių augančia Martyno pušimi.
Tvorelė apie pušį tuomet buvo išvirtusi, šventųjų paveikslai sueižėję. Po pušimi buvo sukrautos krūvos nugenėtų šakų, kurių dviem arkliais išvežta 10 vežimų. Per sužėlusius karklus iki įspūdingo medžio buvo sunku prasibrauti, nuo kelio matėsi tik pačiame viršuje Marijos koplytėlė.
Bendruomenės nariai surengė talką, pušis tarytum atsivėrė. Kiekvienais metais minupiškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai gegužės mėnesį renkasi prie Martyno pušies, į pamaldų uždarymą.
Atgavo regėjimą
Minupių kaimo bendruomenės pirmininkė Eurika Drungilienė sakė, jog Martyno pušies sutvarkymą ne visi vienodai priėmė. Pasigirsdavo ir svarstymų, ar reikia XXI amžiuje garbinti medžius.
„ Bet mes ne pušį garbiname, o tik prie jos įvykusį stebuklą, kuriuo mūsų krašte tikima ilgus šimtmečius, ir jokios valdžios šio tikėjimo iš žmonių neatėmė“, – tvirtino E. Drungilienė.
Legenda pasakoja, jog prieš daug metų mišku keliavo aklas žmogus. Eidamas pavargo, apgraibomis susirado medį ir atsisėdo po juo pailsėti. Besiilsėdamas užsnūdo ir susapnavo sapną, kuriame paslaptingas balsas jam liepė pasitrinti akis to medžio žievele.
Žmogus taip ir padarė. Atsikėlęs pradėjo eiti ir pajuto, jog akyse šviesėja ir aklasis praregėjo. Sugrįžęs į namus, viską papasakojo klebonui.
Klebonas pašventino pušį, o gyventojai, sužinoję apie nepaprastą medžio galią, ėmė tą vietą stebuklinga vadinti, ėmė čia nešti kryželius, šventųjų atvaizdus. Kadangi regėjimą atgavęs žmogus buvo vardu Martynas, tai pušis ir pavadinta jo vardu.
Seni gyventojai mena, jog prie pušies žmonės ateidavo pasimelsti susirgus šeimos nariams, jaunimas lankydavosi prieš vestuves, prašydavo medžio palaiminimo. Ant pušies kamieno prikalta koplytėlė su Švento Martyno atvaizdu.
Minupių kaimo bendruomenės nuotr.
PUŠIS: Prie Martyno pušies Minupių kaimo bendruomenė seniūnijos gyventojus sukvietė dešimtą kartą.
KOPLYTSTULPIS: Žeberių kaime pastatytas koplytstulpis ir rodyklė, rodanti kryptį ir atstumą iki Martyno pušies.