Prisiminė Holokaustą ir pagerbė gelbėtoją

Te­be­ly­di ryš­kūs pri­si­mi­ni­mai

Žu­vu­sių­jų pa­li­kuo­nys, ar­ti­mie­ji, vie­tos gy­ven­to­jai su­si­rin­ko Ža­ga­rės mies­to aikš­tė­je, kur skau­džius Ho­lo­kaus­to įvy­kius pri­me­na prieš ke­le­rius me­tus pa­sta­ty­ta len­te­lė. Tarp da­ly­vių bu­vo ir du žy­dų gel­bė­to­jų pa­li­kuo­nys lie­tu­viai: ža­ga­rie­tis Leo­nas Le­vins­kas, ku­rio tė­vai Te­re­sė ir Ed­var­das Le­vins­kai bu­vo pri­glau­dę sa­vo na­muo­se pa­gy­ve­nu­sią žy­dę, Ša­ky­nos (Šiau­lių ra­jo­nas) mies­te­lio vais­ti­nin­ko Trus­fu­so žmo­ną Bat­ją bei ku­rį lai­ką – jos anū­kę, ir kur­šė­niš­kis Pra­nas Gri­ga­lai­tis, – jo tė­vai Bro­nė ir Pra­nas Gri­ga­lai­čiai slė­pė ir au­gi­no Liu­bą Funkaitę–Chessakov, ku­rią tre­jų me­tu­kų ra­do pa­slėp­tą pa­slėp­tą ka­na­li­za­ci­jos vamz­dy­je, iki pu­sės įsmi­gu­sią į dumb­lą. Jos tė­vai bu­vo iš­vež­ti į kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą.

Sū­nus Pra­nas Gri­ga­lai­tis „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo pa­ts tuo me­tu bu­vęs vos dve­jų tre­jų me­tu­kų ir net žmo­nių vei­dų ne­pa­me­na, bet iš­li­ko at­min­ty­je bai­si tvy­ro­ju­si at­mos­fe­ra. Su iš­gel­bė­ta žy­dai­te jų šei­mą vi­są gy­ve­ni­mą pa­lai­kė ry­šius.

87-erių Leo­no Le­vins­ko at­si­mi­ni­mai ryš­kes­ni. Jis tą­dien, kai aikš­tė­je bu­vo su­šau­dy­ta da­lis žy­dų, li­ko na­muo­se, bet ki­tą die­ną ei­nant į mo­kyk­lą pro tą vie­tą mė­tė­si su­dras­ky­tų rū­bų skiau­tės, do­ku­men­tai. Ug­nia­ge­siai plo­vę aikš­tę, o krau­juo­tas van­duo vie­to­mis bė­go iki ne itin to­li esan­čios Švė­tės upės.

Sun­ku su­vok­ti siau­bin­gus įvy­kius

Šiau­lių žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Sa­nia Ker­be­lis, ku­rio šak­nys – taip pat Ža­ga­rė­je, Dmit­ri­jaus Na­ryš­ki­no par­ke su­šau­dy­tos bu­vo jo mo­čiu­tės pus­se­se­rės, ki­ti gi­mi­nai­čiai, sa­kė, kad tra­di­ci­ja pa­gerb­ti ar­ti­muo­sius nie­ka­da ne­bu­vo pa­mirš­ta. Vi­sus tuos de­šimt­me­čius čia kas­met va­žia­vo se­ne­liai, tė­vai, da­bar – jau­nes­nė kar­ta.

Jo­niš­kio ra­jo­no me­ras Vi­ta­li­jus Gai­lius pri­si­mi­nė, kad su sa­vo tė­čiu, ku­ris anuo­met užau­go Kel­mė­je, bend­ra­vo su žy­dų vai­kais ir bu­vo pra­mo­kęs jų kal­bą, kar­tais pa­si­šne­ka Ho­lo­kaus­to te­ma. Jam bu­vo sun­ku su­vok­ti to­les­nius siau­bin­gus įvy­kius.

Iš Ža­ga­rės ki­lęs vers­li­nin­kas ir įvai­rių žy­dų kul­tū­ros, is­to­ri­nės at­min­ties ren­gi­nių ini­cia­to­rius Val­das Bal­čiū­nas sa­kė, kad no­rė­tų­si, jog į šį kas­met vyks­tan­tį pa­mi­nė­ji­mą atei­tų dau­giau mies­to gy­ven­to­jų.

„Kai man­da­gūs žmo­nės ty­li, ban­di­tai žu­do ki­tus“, – is­to­ri­nes pa­ra­le­les su­ve­dė V. Bal­čiū­nas.

Iš­gel­bė­jo dvi šei­mas

Žu­vu­sių­jų pa­ger­bi­mo die­ną su­si­rin­ku­sie­ji pa­so­di­no ąžuo­liu­ką Pa­kal­nės gat­vė­je ir įtvir­ti­no len­te­lę, liu­di­jan­čią apie pa­gar­bą Na­ta­nui Glei­ze­riui, ku­ris nuo žū­ties iš­gel­bė­jo dvi – Glei­ze­rių ir Jo­se­lo­vi­čių šei­mas, iš vi­so ke­lias­de­šimt žmo­nių. Tuo­met 17ar 18 me­tų jau­nuo­lis Na­ta­nas su­kvie­tė gi­mi­nai­čius ir ra­gi­no bėg­ti, jei ne, te­gul suau­gu­sie­ji lie­ka, bet jis iš­si­ve­šiąs kar­tu vi­sus ne­pil­na­me­čius. Ar­ti­mie­ji įsi­klau­sė į jo per­spė­ji­mus apie ga­li­mas rep­re­si­jas: vai­kai bu­vo su­so­din­ti ant ark­lio, suau­gu­sie­ji ėjo pės­čio­mis. Jie pa­trau­kė į Lat­vi­ją. Vos spė­jus per­si­kel­ti per Ry­gos til­tą šis bu­vo su­sprog­din­tas. Jei bent pus­va­lan­džiu vė­liau, ga­lė­jo nė vie­nas neiš­gy­ven­ti.

Po to ren­gi­nio da­ly­viai vy­ko į žy­dų ge­no­ci­do vie­tą par­ke, kur su­kal­bė­ta mal­da, prie pa­mink­lo pal­dė­ta ak­me­nu­kų, gė­lių, už­deg­tos žva­kės.

1941 me­tų spa­lio 2 die­ną Ža­ga­rė­je su­šau­dy­ta apie 3000 žy­dų ne tik iš Ža­ga­rės, bet ir at­vež­tų iš Šiau­lių, Paš­vi­ti­nio, Lin­ku­vos. Tą ry­tą Ža­ga­rės ko­men­dan­tas Mann­teuf­fe­lis vo­kiš­kai krei­pė­si į su­si­rin­ku­sių­jų mi­nią. Jis pra­ne­šė, jog žy­dai bus ve­ža­mi į dar­bus, tas juos, su­ri­kia­vo į ke­lias ko­lo­nas, at­skir­da­mi vy­rus, mo­te­ris, vai­kus ir se­nu­kus. Po to mi­nią stai­ga ap­su­po vie­ti­niai bei iš ki­tur at­vy­kę bal­ta­raiš­čiai ir po­li­ci­nin­kai. Tarp žy­dų ki­lo pa­ni­ka. Kai ku­rie ban­dė bėg­ti iš aikš­tės, tad da­lis bu­vo su­žeis­ti ar­ba nu­šau­ti vie­to­je. At­vy­kus sunk­ve­ži­miams vi­si ki­ti nu­ga­ben­ti į žu­dy­nių vie­tą par­ke.