Naujausios
VERSMĖS
Režisierius Rimantas Venckus: „Bijojau kūrybą į gimtinę atvežti“
Į Užventį, į savo gimtinę spektaklį atvežė režisierius Rimantas Venckus. Užvenčio kultūros centre Vilniaus universiteto teatro dramos trupė „Minimum“, kuriai R. Venckus ir vadovauja, suvaidino Grigaliaus Knapijaus dramą „Filopatris, arba Dorybė“, parašytą ir pirmą kartą pastatytą Vilniaus universitete 1596 metais.
Rimantas Venckus, į Užventį užsukantis ne taip ir retai, savo darbą kraštiečiams parodė pirmąsyk: „Bijojau kūrybą į gimtinę atvežti. Tik dabar išdrįsau pasirodyti su savo produkcija“.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Baimė
„Nebaisu su savo režisuotu spektakliu važiuoti pasirodyti į užsienį. Ten manęs niekas nepažįsta, nežino. Bet kaip baisu tą padaryti prieš savo kraštiečius, pažįstamus, draugus ir gimines! Žmonės juk kažko laukia, tikisi. O jeigu nieko laukto nesulauks? Priimkite tokį, koks esame – Vilniaus universiteto teatrą“, – į gausiai susirinkusią publiką Užvenčio kultūros centre kreipėsi režisierius Rimantas Venckus, pirmą sykį į savo gimtinę atvežęs spektaklį „Filopatris arba Dorybė“.
Grigaliaus Knapijaus pjesė parašyta ir pirmą kartą pastatyta Vilniaus universitete 1596 metais. Pjesėje keliama valdžios ir moralės antagonizmo amžina problema. Po karaliaus mirties jo karūna turėtų atitekti vienam iš jo sūnų – Telegonui arba Filopatriui. Tačiau testamentas reikalauja sūnums atlikti be galo sunkią ir žiaurią užduotį – šauti iš lanko į mirusio tėvo kūną. Katro strėlė pataikys arčiau širdies, tas ir bus karalius.
Po spektaklio žiūrovai negailėjo plojimų, artistus ir režisierių pagerbė stovėdami.
Tai, kas svarbu
Popietėje pristatyta R. Venckaus knyga „Kūryba ir edukacija. Režisierius universiteto teatre“. Apie ją kalbėjo teatrologė, Vytauto Didžiojo universiteto lektorė Vitalija Truskauskaitė.
„Noriu jums pasakyti pirmiausia, jog šiuo laikmečiu labai svarbu mylėti savo kraštą, žmones, bet dar svarbiau toje žemėje būti, nepaleisti vienas kito – kaimyno, draugo, artimo – rankos“, – linkėjo.
V. Truskauskaitė Italijoje studijavo Europos mokyklinio teatro tradicijas, istoriją. Tokie teatrai, kaip knygoje rašo R. Venckus, yra ir edukaciniai. Italijoje – ir krikščioniškieji.
„Ir šiame, ką tik matytame spektaklyje galima suprasti, kad perverta širdis – krikščioniškosios ikonografijos dalis. Žmogaus širdį žeidžia nuodėmė. Spektaklio tikslas – edukuoti ir vaidinančius studentus, ir žiūrovus. Režisieriui svarbu nutiesti tiltą tarp edukacijos pjesės parašymo laikais ir dabarties, per širdį kreiptis į protą“, – sakė Vitalija Truskauskaitė.
Spektaklyje iškyla pasirinkimas tarp galios ir doros. Tai – amžina problema. Pasak teatrologės, būti valdžioje – visada savęs klausti, kokiomis priemonėmis valdžią turi.
Mokytoja, nukreipusi meno keliu
Į susitikimą su Rimantu Venckumi susirinko nemažas būrys kraštiečių, artimųjų, pažįstamų.
R. Venckus Užvenčio vidurinę mokyklą baigė kita – Zmajausko – pavarde. Studijuodamas universitete nusprendė pavardę pasikeisti, kad būtų Venckus, kaip ir visa jo šeima. „40 metų esu Venckus, bet tas pats“, – paaiškino.
Susitikti su R. Venckumi atėjo ir jo lietuvių kalbos mokytoja Irena Povilaitytė-Starauskienė. „Tai mokytoja, nukreipusi mane meno keliu“, – sakė režisierius.
Mokytoja Užventyje mokytojauti pradėjo prieš pusę amžiaus. Tarp mokinukų buvo ir R. Venckus. „Jaučiau jo polinkį į humanitarinius dalykus, meninę gyslelę. Sykį koridoriuje Rimantas man pasipasakojo parašęs porą eilėraščių. Išsigandau, pasakiau, kad niekuo negalėsiu padėti, nes pati nerašau eilių. Rimantas man atsakė: „O reik rašyt“, – prisiminė. Mokytoja išsaugojo R. Venckaus 1968 metais rašytas miniatiūras, už kurias užventiškis pelnė „Moksleivio“ žurnalo prizą – laikrodį. Vieną miniatiūrą apie lašelius perskaitė.
Pirmosios teatro pamokos
Rimantas Venckus tvirtino, jog esantis tikras kaimo vaikas, ir visada tuo didžiavosi bei didžiuojasi.
Pirmąsias teatro pamokas gavęs iš artimiausios aplinkos. „Senovėje buvo tokia mada – eiti vakaroti pas kaimynus. Nueidavome ir pas mano senelius. Kai senelis pavargdavo nuo mūsų buvimo ir šnekų, užsinorėdavo miego, prieidavo prie lango, pasižiūrėdavo ir pratardavo su potekste: „Kap i nebelyn...“ . Arba – „Sutema. Gal jau reks kam eiti kur. Kažin kap į bepareis“.
Vėliau, universitete studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą, Rimantas Venckus tokius tarmiškus pavyzdžius pateikdavo dėstytojams. Dėstytojai būdavę susižavėję. „Mano teatro šaknys iš mano kaimo“, – tvirtino režisierius.
R. Venckus sakė, jog mokykloje labai mėgęs ir chemiją. Buvo kilę abejonių: ar chemiją, ar lietuvių kalbą studijuoti. Nugalėjo pastaroji. Vėliau užventiškis dar baigė Maskvos teatro meno institutą.
Rimantas Venckus teigė, jog teatre gali nebūti nieko – nei šviesų, nei muzikos, nei režisūros. Pakanka vieno aktoriaus, kaip minimumo, kuris ateina ir padaro teatrą.
Apie Rimantą Venckų
Vilniaus universiteto teatro režisierius gimė 1949 metais Užventyje, baigė Užvenčio vidurinę mokyklą, vėliau – studijas filologijos studijas Vilniaus universitete. Mokėsi Maskvos teatro meno institute.
Nuo 1975 metų dirbo VU Kiemo teatre režisieriumi ir scenos kalbos dėstytoju. Tačiau savo pirmąjį spektaklį „Erdvės vidury“ pagal Jono Meko poeziją pastatė 1972 metais, dar būdamas VU studentas, Vlado Limanto vadovaujamos dramos studijos narys.
R. Venckus vaidino Kiemo teatro spektakliuose. Už pirmąjį vaidmenį Sauliaus Šaltenio pjesėje „Giljotina“ studentų teatrų apžiūroje pelnė prizą „už aktorinį aistringumą“.
1990 metais Vilniaus universitete įkūrė alternatyvųjį kamerinį teatrą „Minimum“. Nuo 2006 metų, susijungus Kiemo teatrui ir teatrui „Minimum“, R. Venckus vadovauja Vilniaus universiteto teatrui.
R. Venckus yra parašęs keletą pjesių, kurios buvo pastatytos studentų teatruose. Didžiausio pasisekimo sulaukė „Hamleto sąvoka“, kurią pats režisavo.
Vadovauja Universitetų teatrų asociacijai, kurią jis įsteigė 1998 metais. Yra Lietuvos teatro sąjungos narys, Tarptautinės universitetų teatrų asociacijos narys. 2007 metais Rimantui Venckui suteiktas meno kūrėjo statusas.
Devynių tarptautinių teatrinių projektų vadovas. Pjesių ir dešimties inscenizacijų, kurios buvo pastatytos Vilniaus universiteto ir kituose studentų teatruose, autorius. Per šimto straipsnių ir recenzijų literatūros ir teatro klausimais autorius.
Apie Vilniaus universiteto teatrą
Vilniaus universiteto teatro tradicijos tęsiasi jau penktą šimtmetį. 1570 metais viename iš VU kiemų pastatytas pirmasis spektaklis „Herkules“. Šiuo metu teatre veikia dvi trupės.
Trupės „Minimum“ kūrybinių ieškojimų pagrindas ir esmė – originalus literatūros veikalų interpretavimas. Trupė dalyvavo universitetų teatrų festivaliuose Anglijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Kroatijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Maroke. Spektaklį „Prometėjas“ nufilmavo ir ne kartą rodė Lietuvos televizija. Trupė yra Tarptautinės universitetų asociacijos narė.
Pernai Dižono universitetas (Prancūzija) išleido knygą apie įdomiausius pasaulio universitetų teatrus, tarp kurių rašoma ir apie Vilniaus universiteto teatrą. Pernai Vilniaus universiteto teatras pripažintas geriausiu mėgėjišku teatru ir pelnė Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimą – „Aukso paukštę“.
Autorės nuotr.
GIMTINĖ: Vilniaus universiteto teatro režisierius Rimantas Venckus sakė, jog į gimtinę ilgus metus nedrįso atvežti parodyti savo kūrybos. Bijojo. Bet dabar išdrįso.
PASIRINKIMAS: Vilniaus universiteto teatro trupė „Minimum“ spektaklyje nagrinėjo visais laikais aktualią valdžios ir moralės antagonizmo problemą.
MOKYTOJA: R. Venckaus buvusi lietuvių kalbos mokytoja Užvenčio mokykloje Irena Povilaitytė-Starauskienė sakė, jog mokykloje pajautųsi Rimanto polinkį į humanitarinius dalykus, meninę gyslelę.