
Naujausios
„Sedula“ saugo senąsias dainas
Šeštadienį Rozalimo folkloro ansamblis „Sedula“ šventė veiklos penkiasdešimtmetį. Jis – seniausias tokio žanro kolektyvas Pakruojo rajone. Saviveiklininkai yra užrašę ir išsaugoję tokių dainų, kokių nebegirdėti kitų ansamblių repertuare.
Janina ŠAPARNIENĖ
janina@skrastas.lt
Liaudies dainos lydi ir palikusius sceną
Veiklos jubiliejui saviveiklininkai parengė fotografijų parodą – nespalvotose ir spalvotose nuotraukose per dešimtmečius išliko liudijimai, kokiuose renginiuose kolektyvas dalyvavo, kur vyko koncertuoti.
Nūdienos seduliečiai atliko dainų iš praėjusių dešimtmečių repertuaro. Rozalimo kultūros namų salėje susirinkę klausytojai, ne vienas – patys ankstesnių metų kolektyvo nariai, pritarė dainininkams.
Vieni nariai kolektyve liko dešimtmečius (kaip amžiumi vyriausia dainininkė, aštuoniasdešimt aštuonerių Marytė Kazlauskienė, scenoje skaičiuojanti tris dešimtis metų), kiti pasitraukė iš aktyvios saviveiklos ir juos keitė nauji dainininkai bei šokėjai. Ansamblio įkūrėja ir pirmoji ilgametė vadovė V. Gasiūnaitė–Burkevičienė pakvietė tyla pagerbti „Sedulos“ senbuvius, jau išėjusius Anapus. Jų atminčiai V. Burkevičienė bei dabartinė vadovė Danutė Juškienė uždegė žiburį.
Amžiumi gerokai jaunesnis, pavasarį minėjęs veiklos trisdešimtmetį, folkloro ansamblis iš Stačiūnų „Volungė“ (vadovė Violeta Bernotienė) atvežė jubiliatams ir pyragų, ir dainų bei šokių, ir inscenizuotą liaudišką anekdotą.
Po koncerto „Sedulos“ vadovė D. Juškienė su glėbiu gėlių leidosi į salę – sveikinti buvusių kolektyvo narių. Ne vienas, dėl garbaus amžiaus ar sveikatos palikę sceną, nepamiršo ansamblio, ateina į renginius bent pasiklausyti dainuojančių buvusių bendraminčių.
Kai kas ir savo tautinį koncertinį kostiumą tebesaugo, kaip į jubiliejinę popietę juo vilkėdama atėjusi Nijolė Gasilionytė. Kraštietė, buvusi saviveiklininkė „Seduloje“ praleido ne vienerius metus, kol išvyko gyventi į Vilnių.
„Sedulos“ istorija
1967-aisiais į Rozalimą atvykusios dirbti jaunos kultūros specialistės Valerijos Gasiūnaitės suburtame ansamblyje dainavo ir šoko Ona Lapinskienė, Liucija Žagunienė, Domicelė ir Jonas Armonai, Otilija Atkočiūnienė, Jonas Zavackas, Liucija Jakubaitienė, Teklė Čeponienė ir Silvestras Glebas.
Kolektyvas iš pradžių vadinosi etnografiniu ansambliu, po to – pagyvenusių žmonių šokių rateliu. Ansamblio veikla tai priblėsdavo sovietmečiu, kuomet tautos kultūra bandyta įsprausti į ideologinius rėmus, tai vėl atgydavo. Bet nebuvo nutrūkusi.
„Sedula“ parengė etnografinio mergvakario, „Tamošiaus Bekepurio“ programas, organizavo šventes, koncertus miestelio senjorams bei jaunimui. Kolektyvas – nuolatinis folkloro šventės „Žiemgala“, Pakruojyje vykdavusių šalies armonikininkų sambūrių „Pupų Dėdės armonika“ dalyvis.
2005-aisiais kolektyvui buvo suteiktas „Sedulos“ vardas, pašventinta vėliava. Saviveiklininkai savo simboliu pasirinko krūmą, tautosakoje apibūdinamą kaip galintį nešti tiek bloga, tiek gera – priklauso nuo to, koks žmogus sedulą prie namų sodina.
2005-ieji ansambliui buvo išskirtinio kūrybinio pakilimo laikas – tais metais paruošta etnografinių vestuvių programa, kurioje dalyvavo trisdešimt du žmonės. V. Burkevičienė prisimena, kad šį pasirodymą tėra matę tik rozalimiečiai – nebuvo galimybės pulko dalyvių nuvežti kur kitur.
KItais metais buvo atnaujinta mergvakario programa, rodyta ne tik Rozalime, bet ir kitose rajono vietovėse.
„Sedula“ paliko pėdsaką ne vieno rozalimiečio biografijoje. Miestelio bendruomenės pirmininkė Virginija Kazlauskienė prisiminė, kad būtent ansamblio veikla ją paskatino pasisiūti tautinį kostiumą.
Repertuarą „atsinešė“ patys žmonės
V. Burkevičienė prisiminė, kaip atėjusi dirbti į kultūros namus, vos prieš metus rekonstruotus iš privataus Januškevičiaus namo, su bendradarbe Gražina Levaniene ėmė burti šokių kolektyvą. Tuo metu buvo „užėjusi mada“ kiekvienuose kultūros namuose turėti šokėjų.
Mėgstančių liaudiškus šokius rozalimiečių kultūrininkės rado visą būrį. Bet repeticijose netruko išgirsti, kad šie – dar ir gražius balsus turi, dainą po dainos traukia. Taip berepetuojant šokius Valerijai ir kilo mintis suburti dar vieną kolektyvą.
„Žmonės daugiausiai buvo vidutinio ir vyresnio amžiaus. Suėję į etnografinį ansamblį, dainuodavo, ką nuo jaunystės mokėjo. Prisimenantieji senovines dainas mokė jų kitus. Dainą „Oi, broli brolužėli“ mums sudainavo J. Zavackas. Kitos kilę iš netolimų Dervelių, Medikonių, užrašytos kituose kaimuose. Ir ansamblio nariai, ir aš dainas užrašinėjome, mokėmės iš senųjų rozalimiečių.“
„Ne dėl to dainuoju, kad žmonės girdėtų,/Turiu jautrią širdį – kad jos neskaudėtų.../ Toj mūsų bažnyčioj/Daug piliorių yra,/Užtat aš nežiono,/Už katrą jos yra“... – „Sedula“ per pusę amžiaus atnešė nūdienos klausytojams nežinomos jaunos rozalimietės jausmus.
O kai kolektyvas užtraukė miestelio mergelių darželiams skirtą „Daugel kvietkų tam daržely“ – iš vienas po kito vardijamų senovinių gėlių pavadinimų dabartinėje kalboje begirdimos tik rūtos, lelijos ir nasturtos...
Autorės nuotr.
„Kur eisiu eisiu, kur būsiu būsiu – vis Lietuvos neužmiršiu“, – traukė jubiliejiniame koncerte „Sedula“.
„Sedulos“ įkūrėja ir pirmoji vadovė Valerija Gasiūnaitė–Burkevičienė (dešinėje) bei dabar kolektyvui vadovaujanti Danutė Juškienė uždegė atminties žiburį Anapilin išėjusiems saviveiklininkams.
Kraštietė Nijolė Gasilionytė (dešinėje) – buvusi „Sedulos“ narė, dažnai grįžtanti į gimtąjį miestelį – svarbiuose renginiuose dalyvauja, apsirengusi tautiniu kostiumu.
Tris dešimtmečius scenoje skaičiuojanti Marytė Kazlauskienė moka daug senovinių dainų.
Kolektyvo vadovės Danutės Juškienės (pirmame plane) gėlės – buvusiems saviveiklininkams.