Naujausios
Senelių žemė įkvepia kūrybai
Striukų kaimo vienkiemyje gyvenantis ūkininkas Gediminas Ališauskas prieš 24 metus nemanė, kad senelių žemėje sukurs įspūdingą vienkiemį, kuris įtrauktas į rajono lankytinų vietų sąrašą. Žemė ir akmenys Gediminą ir jo seserį Romualdą įkvėpė kūrybai.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Kūryba ir darbymečiu
Šiemet išleistame viename rajono lankytinų vietų lankstinuke įrašyta ir ūkininko Gedimino Ališausko sodyba.
Į nuošalų Striukų kaimą leidžiamės dulkėtu žvyrkeliu ir abejojame ūkininkaujantį šeimininką rasti namuose. Juk laukuose dar tebeburzgia kombainai, dorojamas javų derlius.
G. Ališauską radome gamybinėje vienkiemio dalyje.
„Rugiapjūtę jau baigėme, dabar ruošiamės žiemkenčių sėjai“, – sako išpuoselėtos sodybos savininkas.
Netikėti svečiai jam – seniai ne naujiena. Čia važiuoja aplinkos puoselėtojų ekskursijos, užsuka fotografuotis ir jaunavedžiai.
Pabūti ekskursijos po sodybą vadove pakviečia kaimynystėje įsikūrusią savo seserį Romualdą.
Kaip turint didžiulį ūkį suspėti pačiam gražinti aplinką? Klausimas, kuris pirmiausia išsprūsta iki šiol gražiausiu rajone laikomo vienkiemio šeimininkui.
„Prigaunu per dieną valandą kitą ir – prie sodybos. Kartais ir per darbymetį, jei dėl kokio gedimo ar trukdžio sustoja darbai“,– sako ūkininkas ir prie vartelių į gamybinę teritoriją parodo akmenį, kuris, jo žodžiais, iš abiejų pusių panašus į velnią. Todėl ant didžiulio riedulio pastatytas taip, kad būtų galima lengvai jį pasukti.
„Ką duodi, tą ir pats gauni“
Romualda Ališauskaitė-Lukauskienė – buhalterė. Tačiau jos hobis – ne skaičiai, o poezija. Į gimtinę iš didmiesčio prieš penkiolika metų persikėlusi gyventi, įsiliejo į rajono literatų gretas, spaudai parengė antrąją kūrybos knygą.
„Čia man labai gera, džiaugiuosi grįžusi į tėviškę“, – šypsosi moteris prisimindama, kaip senelių žemėje kūrėsi brolis.
„Buvo devyniasdešimt pirmieji, kai parvažiavusi pamačiau Gediminą ir mamą iš laukų grįžtančius su vežimu akmenų. Tada jis statėsi namą. Turbūt pirmiausiai, ką gavo iš tos žemės, buvo akmenys“ – vesdama, dar jauno parko takeliais pasakoja Romualda.
Pasiekiame „bumerangus“, kurie, sako, simbolizuoja žmogaus santykį su aplinka: „Ką duodi, tą ir pats gauni.“
„Bumerangai“ – trys akmenų ir augalų ekspozicijų kalneliai, vienas už kitą didesni ir gražesni. Ant paties didžiausio – skulptoriaus Sauliaus Zapalskio kryžius su nukryžiuotuoju. Gediminas jį vadina „žmogaus bandymu nusimesti savąjį kryžių“.
Pievelėje – Gedimino mandala iš 33 akmenų. Viduryje jos – didžiausias, į kurį žiūrint nuo bumerango šlaito išryškėja karališkais rūbais vilkinčios damos siluetas.
Romualda sako, kad broliui pats mėgstamiausias užsiėmimas – apžiūrinėti iš laukų surinktus akmenis, juos plauti. „Tada jis pailsi, atsigauna po darbų“, – pasakoja. Parką juosia 500 didžiulių įmantrių formų akmenų tvorelė. Akmenys pargabenti tik iš brolio dirbamų laukų.
Čia žemės „derlingos“ akmenimis. Juos renka jau penkta G. Ališausko giminės karta. Tačiau tik Gediminas juose pamatė gamtos kūrybos grožį ir sumanė jį atskleisti kitiems.
Poilsis su poezija
Romualda prisėsti poilsiui pakviečia į margaspalviais drožiniais išpuoštą Zodiako ženklų pavėsinę. Čia ji su malonumu skaito savo kūrybą.
Jos poetinė mintis sugulusi haiku. Kūrinėliai trumpi ir į klausytojo širdį skverbiasi įtaigiais vaizdiniais.
„Poezijos mūza mane dažniausiai aplanko vakarais. Mintyse suskamba dvi eilutės“, – apie tai, kaip tėviškės gamta žadina poetės talentą, pasakoja Romualda.
„Kartą paskambino dukra ir pasisakė apie ją užgulusius sunkumus. Tą akimirką nieko negalėjau jai atsakyti, todėl paskambinau už kelių minučių ir tai, kuo galėjau nuraminti, jau buvo sugulę posmu:
Vakaras. Vėjas. Ruduo.
Kelio gale žiburys.
Tau.
Romualda paaiškina savo mintį: „Kelio gale žiburys – vaikui motina ir jos namai.“
Pavėsinėje užsibūname, klausome jos kūrybos, kurioje tėviškės gamta ir peizažai tarsi susilieja su žmogaus jausmais.
Pasukame į Meilės salą su berželiais prie tvenkinio. Romualda skaito savo kūrybos eilutes:
Išpardaviau jausmus,
Nes daugiau neturiu nieko.
Atėjo laikas grąžinti skolas,
Nors kredito ir nebuvo.
Moteris visada vienkiemio lankytojų paprašyta skaito savo kūrybą ir jaudinasi: ar supras, ar išgirs gilesnes mintis?
Kaip Gediminui akmenys, taip Romualdai – poezija. Savo ir kitų kūryba broliui ir seseriai padeda neprapulti žemdirbio kasdienybėje, nepaskęsti kaimo buityje.
Vietoje tvarto – vaistažolių sodas
Kai vakarop ekskursija po beveik pustrečio hektaro vienkiemio parką ėjo į pabaigą, darbą ūkyje baigęs pasirodė Gediminas. Jo lydimi pasukome į vaistažolių sodą.
„Kaip sodinti medžius ir kurti parko landšaftą konsultavausi su žinomu apželdintoju Stasiu Gyliu. Kartą jis manęs paklausė, ką darysiu su nugriuvusio tvarto griuvėsiais“, – vesdamas bene netikėčiausio sodybos objekto link pasakoja ūkininkas. Tada jis turėjo planų buvusį molinį tvartą ant likusių pamatų atstatyti.
„Tada manęs S. Gylys paklausė, po kelerių metų tai ketinu daryti. Sakau, gal po dešimties. Jis man patarė: daryk kaip sakysiu, įkurkime čia vaistažolių sodą“, – pasakojo Gediminas, ir nesigaili paklausęs patyrusio specialisto patarimo. Dabar šiuo originaliu sumanymu stebisi daugelis vienkiemio lankytojų.
Ir čia savo vietą surado unikalūs iš laukų suvežti keisčiausių formų rieduliai.
„Sklando toks anekdotas, kad Ališauskas perka akmenis, – juokiasi ūkininkas. – O aš atsakau, kad nesu dar toks kvailas, jog iš svetimų laukų rinkčiau, kai savuose jų neišrenku.“
G. Ališausko akis daugelyje akmenų mato tai, ką kitas sunkiai įžvelgia ir jo paakintas. Ką akmenyse pamato, taip juos ir pavadina. Vieną nuskilusį riedulį G. Ališauskas laiko savo portretu. Tačiau tai aptiko ne pats, o ūkio darbininkai.
Akmenų filosofija
G. Ališauskas – šiandien vienas stambiausių rajono ūkininkų, dirbantis apie 1000 hektarų žemės. Inžinieriaus išsilavinimą turintis vyras ūkininkauti ėmėsi persikėlęs su šeima iš Šilutės rajono.
„Neplanavau kurti tokio didelio ūkio. Bet pradžioje turėtus 36 hektarus išaugau kaip marškinėlius“, – pasakoja Gediminas.
„Neplanavau ir vienkiemio taip išplėsti, bet viskas prasidėjo nuo akmenų. Pradžioje juos vežiau į sodybą dėl statybų. Pirmąjį, patį didžiausią, 1989-aisiais užkėliau ant rūsio. Jame buvo Lietuvos žemėlapis. Kitąmet jam ir Baltijos keliui bus 25-eri“.
Gediminas lieka su išsikeltu klausimu: „Kažin kodėl akmenys ir abėcėlė prasideda ta pačia raide?“
Autorės nuotr.
SODAS: Nugriuvus tvartui, G. Ališauskas paklausė specialisto patarimo ir tarp pamatų ir likusių durų ir langų rėmų betono įrengė originalų vaistažolių sodą.
VELNIAS: Ūkininkas Gediminas Ališauskas šio akmens abiejose pusėse rado velnio atvaizdą.
PANAŠUMAS: Akmenis pamilęs ūkininkas juokiasi, kad jo veido bruožų nuskeltame riedulyje pastebėjo ūkio darbininkai.
„BUMERANGAS": Ant didžiojo „bumerango“ veda takelis prie kryžiaus su žmogaus ūgio nukryžiuotuoju.
MANDALA: Nuo didžiojo" bumerango" atsiveria vaizdas į akmenų mandalą.
DAMA: Mandalos centre – didžiausias akmuo, su gamtos išraižytu damos siluetu.
SESUO: Kai brolis dirba, sesuo Romualda po vienkiemio parką vedžioja ekskursijas.
LAŠAS: Šiame akmenyje ekspozicijų kūrėjas pamatė gamtos sukurtą akmeninį lašą.
SKULPTŪROS: Akmenys, augalai ir skulptūros parke derinti vieni prie kitų.
POEZIJA: Romualda Ališauskaitė-Lukauskienė atokvėpio pakviečia į Zodiako ženklų pavėsinę, skaito savo poeziją.
EKSPONATAI: Ankstesnė žemdirbių technika ūkininko vienkiemyje tapo muziejiniais eksponatais.
KRĖSLAS: Šį akmens krėslą, stovintį prie tvenkinio, sukūrė gamta, o juo šliaužiantį žaltį paryškino akmentašys.