Naujausios
Šimtametis neatsisako tradicijos pamiegoti po pietų
Šimto metų jubiliejų švenčiantis Povilas Benaitis iš Laipuškių priiminėja svečius, sveikinimus ir dalijasi prisiminimais apie praeitį. Ilgaamžis sako, kad anksčiau žmonės daug dirbo, o alaus kaimo ūkininkai pasidarydavo tik per šventes.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Laikosi poilsio taisyklės
Šį sekmadienį P. Benaitis rengiasi giminės susitikimui – Klovainių bažnyčioje šv. Mišiose dvi dukterys, septyni anūkai, 10 proanūkių melsis už Liudos ir Povilo Benaičių sveikatą, sugužės į jų sodybą Laipuškiuose.
Šimto metų rugpjūčio 12-ąją sulaukęs Povilas Benaitis – seniausias kaimo gyventojas. Beveik pusmečiu už jį jaunesnė žmona Liuda – vienintėlė jo bendraamžė.
Seniausia kaimo pora, pernai šventusi 75-erių bendro gyvenimo metų sukaktį, šiuo metu yra atskirai: moters sveikata rūpinasi Joniškio ligoninės medikai, o jubiliatas – namuose apglėbtas dukterų Irenos iš Kauno ir Genovaitės iš Joniškio dėmesiu. Seserys pasikeisdamos rūpinasi tėvais.
Plūstantys sveikintojai ir vaišės neišmušė senolio iš įprasto dienos ritmo. Po pietų prigulti bent pusvalandžiui jis yra įpratęs nuo mažumės.
„Net kolūkio laikais, kai rodės tai yra neįmanoma, jis grįžęs pietų priguldavo nors trumpam“, – geležinę tėvo taisyklę prisimena vyriausioji dukra septyniasdešimt trejų Irena Vanagienė.
P. Benaitis darbingo amžiaus metus atidavė kolūkiui, dirbo sunkius lauko darbus, statybos brigadoje. Po pietų pusvalandis miego, vyrui padėdavo atgauti jėgas.
Dukterys sako, kad pietų miegas tėvui ir dabar suteikia žvalumo, sveikatos. Jis kol kas nesiskundžia klausa, gali skaityti be akinių, o jei gera nuotaika – ir padainuoti.
Apie alų ir tradicijas
Povilas ir Liuda Benaičiai nuo jaunystės buvo geri dainininkai. Jie buvo kaimo etnografinio ansamblio dalyviai.
Šiuo metu ansamblį primena tik nuotraukos.
Šimtametis, prisiminęs tą laikmetį, užtraukia dainą: „Šiomts met i aštuoni, / kaip žilvitis tėva kluoni...“
Sako, kad anksčiau kaime nebuvę girtuoklių.
„Per šventes jei ne vienas, tai kitas kaimynas pasidarydavo alaus. Vieni pas kitus nueidavom, pakortuodavom. Ąsotį per vakarą išlenkdavom. Paprastom dienom alaus niekas negėrė – nebuvo kada, dirbti reikėjo“, – Laipuškiuose buvusias alaus tradicijas prisimena šimtametis.
Piršlybos Bešoniuose
Ilgaamžis pasakoja, jog vaikystė buvo sunki, nors karvių ganyti neteko. Baigė du skyrius pradžios mokykloje, buvusioje pas ūkininkus Siriūnus ir Joną Matuzevičių.
Anksti liko be tėvo, augo su aštuoniais broliais ir seserimis. Už save beveik pusantrų metų jaunesnei Veronikai teko būti globėju, ją ištekinti. Kad sesei galėtų skirti kraičio, turėjo pirma pats vesti, gauti žmoną su gera pasoga.
Tą planą padėjo įgyvendinti piršlys laipuškietis Karolis Dovydauskas. Jis 24-erių Povilą ir supiršo su Liuda.
„Nuvežė mane piršliuosna į Bešonių kaimą, – prisimena šimtametis. – Neprasta buvo. Du tūkstančius litų pasogos atsinešė“.
Žmonos pasoga atiteko seseriai Veronikai. Kai ši brolienės atsineštąją dalį gavo kraičio, paliko jaunavedžiams savąją dalį žemės, kurią buvo gavusi dalijant vaikams tėvų palikimą.
„Buvo visko: ir vargo, ir gražių dienų. Gyvenom ir tiek“, – sako senolis. Jį papildydamos dukterys pasakoja, kad tėvas visada buvęs ramus, nesikarščiuodavęs, gražiai sutardavęs su kaimynais.
Autorės nuotr.
JUBILIEJUS: Laipuškietis Povilas Benaitis, švenčiantis 100 metų jubiliejų, sulaukė gausybės sveikinimų ir linkėjimų.
BENDRAAMŽIAI: Daugiau kaip prieš 75-erius metus Klovainių bažnyčioje susituokę Liuda ir Povilas Benaičiai – viena seniausių sutuoktinių porų rajone.