Naujausios
Sodybą puošia povai ir pentardos
Kukečių seniūnijos Grimzių kaime gyvenanti Marytė Alijošienė kasdien gali grožėtis jos sodybą puošiančiomis didžiosiomis pentardomis ir povais. Gražiųjų paukščių moteris ir kitiems išperina.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Višta sėdi ant povės kiaušinių
Marytės Alijošienės sodyba – gyvenvietėje. Bet žmonės čia ne taip susikimšę kaip mieste. Bent jau paukščiui vietos užtenka. Voljere išdidžiai vaikšto povų porelė. „Povinui dveji metai. Jo panelė – jaunesnė, – tarsi apie žmones apie savo paukščius pasakoja Marytė. – Pridėjo kiaušinių, bet nenori perėti. Ant jos kiaušinių dabar jau savaitė tupi višta. Povių kiaušiniai – dideli kaip žąsies. Dešimt – vienuolika sudėjo – ir turi tūpti. Višta daugiau neaptūptų.“
Kasmet Marytė išperina po būrelį poviukų. Nelengva juos išauginti. Ilgos kojos, greiti. Pabėgs nuo kiemo – tiek ir tematysi. O kokį balsą jie turi! Kaip kriokia. Ypač pavasarį... Moteris galėtų kelias valandas pasakoti apie savo paukščius. Sako, jog jie kaip ir žmonės – kiekvienas turi savo charakterį ir savo kalbą. Gražiuosius paukščius ypač reikia saugoti, kai jie tampa puspoviais. Tuomet labai veržiasi į laisvę. Žiūrėk, vakare ir mažiau.
Rudenį atvažiuoja žmonės pas Marytę poviukų. Labiau nori patinukų. Jie – puošnūs, spalvotom uodegom. Puošia sodybas. Bet kiti, pasak Marytės, ima ir pateles. Matyt, kaip ir ji nori povus veisti.
Pirmąją povų porelę nupirko sūnus
M.Alijošienė pasakoja, jog pirmąją povų porelę prieš kokį septynetą metų į jos sodybą parvežė sūnus Egidijus. Kaimą ir savo namus mylintis vaikinas žinojo, kad mama myli visa, kas gyva, o povai jai ypač patiks.
„Lesinu kalakutų kombikorma. Nuperku sėlenų, – povų priežiūros gudrybių neslepia ponia Marytė. – Nė vieno jauniklio nenudvasinau. Tik žiemą, kai povus perkeliu į tvartą, sunkiau. Jie gnaibo vištas. Vištos, mat lėtesnės.“
M.Alijošienės sodyboje visi paukščiai – įdomūs. Paprastų nėra. Po kiemą vaikšto melsvai pilkos didžiosios pentardos. Vištos irgi nepaprastos – tik kepurėtos. „Kepurinikės deda kasdien, tik kiaušiniai – balti, neturgaunūs, – apie po kiemą besikapstančias vištytes pasakoja šeimininkė. – Turiu meilės viskam: ir paukščiui, ir karvei, ir veršiui už tvarto...“
Anksčiau Marytė laikė ir avių. Bet supratusi, kad avims gyvenvietėje – ne vieta. Turėjo ožką. Bet ožiukai nuskabydavę gėles jos darželyje. Teko atsisakyti. Buvo užsiauginusi net kumelaitę. Bet pamatė, jog per didelis jos jėgoms toks gyvulys. Paukščiai – visai kas kita.
Kol gyveno vienkiemyje laikydavo daug žąsų. Bet pakyrėjo jas pešti. Žąsis pakeitė kalakutais. Juos, anot moters, „lengviau ir greičiau nudraskai“, o mėsos – tiek pat.
Sodyboje turėtų gyventi savi
Marytė Alijošienė svajoja, kad sodyboje, kurią puoselėja, gyventų jos vaikai. Svetimiems palikti nenori.
Alijošių šeima išaugino keturis vaikus. „Bet vaikai, pasak Marytės, kaimo nenori. Vyriausioji dukra Nijolė dirbo mokytoja. Dabar išvažiavo į Angliją. Londone ir jaunėlis Marytės sūnus Robertas. Dukra Violeta gyvena Šiaulių pašonėje. Vargu, ar priviliotum keisti gyvenamąją vietą. Nebent Kelmėje gyvenantis sūnus Egidijus čia eitų... Jis ir dabar labiausiai domisi sodyba ir jos paukščiais.
„Vaikams kelių nenurodysi, – atsidūsta Marytė. – Lėkė išlėkė į svetimus kraštus. Sūnus Robertas – kultūristas. Gyvena visokiais monais. Aš per amžius tokiais niekais neužsiimčiau. Arba anūkė nori stoti į policijos mokyklą. Ar tai moteriai toks darbas?“
MEILĖ: Marytė Alijošienė myli visa, kas gyva. Dabar jos jėgoms labiausiai tinka paukščiai.
POVAI: Povų porelė netrukus susilauks mažylių. Tik poviukus išperės višta, nes jauna povė nepanoro sėdėti ant kiaušinių.
PENTARDOS: Sodyboje puošniai atrodo didžiosios pentardos.
SLAPUKĖ: Kuodotoji višta slapta nuo šeimininkės išperėjo keliolika višiukų.
Autorės nuotr.