
Naujausios
Stačiūnams – 350 metų
Savaitgalį kaimo 350 metų jubiliejų minėję Stačiūnų gyventojai, kraštiečiai ir svečiai prisiminė praeitį, skaičiavo šiandienos pasiekimus, pagerbė ilgaamžius kaimynus. Stačiūniečiai tikisi, kad turtingą istoriją turintis kaimas išliks, nes yra jaunų šeimų, o „Jaunojo stačiūniečio“ pažymėjimai kasmet įteikiami tarp tradicinių švenčių gimusiems mažyliams.
Janina ŠAPARNIENĖ
janina@skrastas.lt
Šventėje – apie istoriją ir šiandieną
Kaimo jubiliejaus minėjimas rikiuotas pagal simbolinę Stačiūnų knygą, istoriją suskirsčiusią šimtmečiais. Kada iš tikrųjų derlingose lygumose įsikūrė žmonės, nėra žinoma. Bet apylinkėse kasinėję archeologai rado daiktų, datuojamų apytikriai II amžiumi.
Šiam amžiui būdingais stilizuotais baltiškais drabužiais vilkinčios stačiūnietės uždegė simbolinius deglus, kviesdamos senuosius lietuvių dievus palaiminti, saugoti čia gyvenančius žmones.
Deglų liepsnos lydėjo visą renginį: tiek folkloro kolektyvų, tiek šiuolaikinių dainų, šokių ansamblių narių pasirodymus. Buvo prisiminta visa kaimo istorija.
Stačiūnų istorijos ištraukų skaitymus keitė tradiciniai sveikinimai. „Jaunojo stačiūniečio“ pažymėjimai įteikti dviejų kūdikių, gimusių laiku nuo pernykštės iki pastarosios kaimo šventės, tėvams.
Proginė puokštė ir bendruomenės dovana skirta Danutei Janulienei, savo 70-ąjį jubiliejų minėjusiai tą pačią dieną, kaip ir Stačiūnai – 350-ąjį. Pagerbti vyriausieji kaimynai – Teklė Jankaitienė, Leonas Simonaitis, Olga Murzienė, Valerija Januševičienė, Vytautas Matelis, Michalina Burbienė-Jurgaitienė.
Išskirtinę dovaną tėviškei atvežė buvusių Stačiūnų malūnininkų Pranaičių sūnus Pranas su žmona Valerija: eksponuoti paruoštas giminės archyvinių nuotraukų kopijas. Jose – prieš daugelį dešimtmečių gyvenę žmonės, to meto pastatai.
„Stačiūnų malūnas jau tarybmečiu buvo pripažintas vertingu architektūriniu paveldu. Malūnininkų sodyboje stovėjusią pirtį išardė dalimis ir išgabeno į Rumšiškių liaudies buities muziejų. Buvo ruošiamas ten pat perkelti ir malūnas – visos jo dalys sužymėtos prieš išardant. Malūne kurį laiką gyveno specialistė, surašinėjusi įrenginius. Įsiminė išskirtinės laiptų į antrąjį aukštą turėklų kolonos – tokios būdavo gyvenamuosiuose namuose. Vėliau tie turėklai dingo neaiškiomis aplinkybėmis. O paties malūno išvežti į Rumšiškes nebespėjo – laikai pasikeitė“, – prisiminė V. Pranaitienė.
Aktyvaus kaimo istorija
Rašytiniuose šaltiniuose Stačiūnai pirmą kartą paminėti 1668 metais – kai apylinkių bajoras Jozefas Stačiūnevičius netoli Obelės upelio pastatė koplyčią. Pasakojama legenda, kad jodamas ponas griuvęs su visu arkliu, bet neužsigavęs. Užtat koplyčia esanti jo padėka Dievui už išsaugotą gyvybę bei sveikatą.
Vėliau didžiausiais maldos namų fundatoriais tapo apylinkių dvarininkai Čepkevičiai – jie XIX amžiuje du kartus finansavo jau bažnyčia tapusios koplyčios remontą. Stačiūnų bendruomenės pirmininkė Jolanta Gutauskienė sakė, jog šaltiniuose nepavyko rasti daugiau žinių, kas tokie buvo Čepkevičiai, nežinomi nė jų vardai.
1918-aisiais Stačiūnuose buvo įkurtas mažiausias Šiaulių apskrities valsčius.
„Mažiausias – bet tikrai vienas aktyviausių. Stačiūniečiai išlaikė ne tik tarnautojus, bet ir viešąją tvarką prižiūrėjusius pareigūnus. Veikė parduotuvės, amatininkai. Savo iniciatyva ir lėšomis žmonės cementiniais pakeitė kelis tiltus per vingiuotą Obelę, nutiesė vieškelius į gretimus kaimus. Cemento konstrukcijų toli ieškoti nereikėjo – kaime veikė šių gaminių dirbtuvės“, – pasakojo J. Gutauskienė.
Bendruomenės pirmininkė juokavo, kad stačiūniečiai jau kone šimtmetį rūpinasi keliais. Anuomet tarpukariu patys išgrindė akmenimis pagrindinę Šiaulių (dabar Malūno) gatvę, jos šaligatvius išklojo cemento plytelėmis. O pastaruosius kelerius metus raštu ir žodžiu spaudė įvairių rangų politikus, kelininkus, kad pagaliau būtų išasfaltuotas pagrindinis kaimą su pasauliu jungiantis žvyrkelis. Prieš jubiliejų jo dalis iki Degučių jau buvo asfaltuota, kelininkai dirba ir kitoje žvyrkelio pusėje.
„Mažą valsčių tarpukario apskrities valdžia norėjo panaikinti. O stačiūniečiai susiorganizavo pasistatyti tuo laiku modernią mokyklą! 1,4 hektaro žemės mokyklai padovanojo Pavėzgių dvaro savininkas Chodkevičius. Mokykla buvo atidaryta 1938-aisiais. Šį rugsėjį minėsime jos 80-metį. Gaila, nuo praėjusių metų Stačiūnuose mokyklos nebėra. Bet pastatas netuščias – čia veikia daugiafunkcis centras, vaikų darželis“, – sakė bendruomenės pirmininkė.
O kraštietis P. Pranaitis prisiminė – Stačiūnų pedagogai moksleivius taip gerai išmokydavo, kad čia gautų žinių užtekdavo ir vyresnėse klasėse.
Kaimo bendruomenė saugo ne tik istorinį savo paveldą – aktyviausieji visuomenininkai ruošiasi populiarinti ir tradicinius apylinkių valgius, juos jau pristatė parodoje „AgroBalt“.
Stačiūnuose tebegyvuoja šimtametės labdaros tradicijos: žmonės patys rodo iniciatyvą tvarkyti kaimo aplinką, prisideda remdami renginius. Neseniai bažnyčios šventoriuje iškilo naujas kryžius karavykas – kraštiečio medžio meistro Augustino Janulio dovana jubiliejų švenčiančiai gimtinei.
„Žinoma, kad senais laikais kryžiai karavykai (kituose šaltiniuose vadinami karavykų kryžiais) būdavo statomi kaimo prieigose, kad saugotų žmones nuo ligų, įvairių negandų. Vienas toks kryžius kadaise stovėjo ir šventoriuje. O vienas tebėra išlikęs iki šiol. Senutėlis kryžius buvo nuvirtęs, o po kurio laiko vėl stovėjo – kas jį atstatė, nesigarsina“, – sakė J. Gutauskienė.
Autorės nuotr.
Jubiliejaus minėjime stačiūniečiai žvilgtelėjo į menamas kaimo ištakas – baltišką senovę.
Danutės Janulienės (antra iš kairės) jubiliejus sutapo su Stačiūnų gimtadieniu.
Valerija Pranaitienė (kairėje) bendruomenės pirmininkei Jolantai Gutauskienei perdavė archyvinių nuotraukų kopijas.
Tarpukariu stačiūniečių pasistatyta mokykla – šiandien daugiafunkcis centras, tebetarnaujantis kaimo reikmėms.
Jolanta Gutauskienė juokauja, kad stačiūniečiams ir tarpukariu, ir šiais laikais užteko rūpesčių dėl kelių.
Stačiūnus nuo negandų saugos ir naujas kraštiečio Augustino Janulio sukurtas kryžius.