Naujausios
STANISLAVA LOVČIKAITĖ: „PASIRINKAU SAVO KRAŠTO ŽMONES“
dr. Stasys TUMĖNAS
Sausio 7 d. suėjo metai nuo Šiaurės Lietuvos šviesuolės, Lietuvos garbės kraštotyrininkės, etninės Žiemgalos kultūros puoselėtojos, kelių Linkuvos mokinių kartų mokytojos, dviejų knygų autorės, pilietiškumo ir bendruomeniškumo sergėtojos Šiaurės Lietuvoje Stanislavos Lovčikaitės mirties (1929–2013).
Šį šeštadienį Linkuvoje Jos atminimui 12 val. bus atidengta atminimo lenta su įrašu, kuriame poeto Just. Marcinkevičiaus žodžiai: „Ir krintantį, ir kylantį lydėk, širdie, ir vesk“. Šie žodžiai – Mokytojos skleistų ir išpažintų gyvenimo vertybių, nuostatų sanglauda. Apie tai kalbės tą pačią dieną Linkuvos kultūros centre 13 val. vyksiančioje popietėje Mokytojos buvę mokiniai, mokytojai, bendražygiai, bus rodomas Virginijaus Kacilevičiaus filmas apie iškilią krašto šviesuolę.
„Tarp būties ir buities“
Taip vadinasi 2008 m. pasirodžiusi Mokytojos S. Lovčikaitės knyga – pamąstymai apie gyvenimo prasmę, kiekvieno iš mūsų santykį su Dievu, amžinybe, kasdienybe, ribos tarp Būties ir buities ieškojimus. Įprasta, kai apie tai bažnyčioje kalba kunigas, cituojantis Šv. Raštą, aiškinantis teologines tiesas.
Visai kita paveika, kai apie gyvenimo prasmę, Dievo paieškas, atradimus, o dažnai ir praradimus, Būtį kalba Mokytoja. Ne bažnyčioje, o miestelio gatvėse, pamokose ar po jų, kelionėse, ar „kur nors ant suolelio beržų pavėsyje“.
Mokytoja padėdavo kiekvienam, kuris jautėsi kasdienybėje pavargęs ar ieškojęs nors menkutės atramos, į kurią galėtų atsiremti, nuo jos atsispirti ištikus nelaimei šeimoje, praradus artimąjį, paskendus gėrimo liūne, praradus tikėjimą. Ne veltui Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis rašė, kad knygos autorė „kaip sutiktas patyręs vedlys į kalnus“.
Kaip sakė Mokytoja, jos knyga – tokių pokalbių su kaimynais, pažįstamais ar tik retkarčiais sutinkamais gatvėje žmonėmis pokalbių tęsinys. Pridurčiau – užfiksuotas rašytinis tekstas, nes Mokytoja, būdama lituanistė, perskaičiusi kalnus knygų, puikiai suvokė, kad sakytinio teksto nepakanka, jį reikia įprasminti ir rašytine forma.
Mokytoja, išleisdama į gyvenimą savo knygą, sakė: „Turiu edukacinių tikslų: nūnai randasi tiek gerų knygų ir religine, ir pasaulietine tematika, ir joms tikrai verta paaukoti kokį televizijos serialą ar kieno nors gyvenimo užkulisių kedenimą. Nes kuo toliau, tuo labiau įsitikini, kad mums duotas laikas ne veltui, ir kad jo duota taip nedaug.
Unikalu, kad autorė knygoje, kalbėdama su savo kraštiečiais, sugebėjo supaprastintai ir prieinamai kiekvienam perteikti ne tik savo, bet ir teologijos autoritetų, rašytojų J. Sasnausko, T. Daičerio, H. Noveno, K. Džibrano, T. Mertono, J. Apučio, S. Gedos teiginius ir mintis.
Būtis ir buitis. Žodžiuose skiriasi tik dvi raidės, bet kokia trapi riba tarp šių sąvokų. Juk Būtis yra kiekvieno iš mūsų buvimo pagrindas, buitis, žemiškas gyvenimas grindžia kelią į Būtį. Tik po Mokytojos S. Lovčikaitės mirties supratau, kodėl ji, rengdama spaudai šią knygą, neapsisprendė, kurį žodį pavadinime rašyti pirmąjį. Rodos, natūralu, kad pirmiausia yra buitis, o tada – jau kelias į Būtį. Tokia vyriška ir žemiška knygos rengėjų logika, regis, buvo įtikinusi ir Mokytoją, tačiau paskutinę akimirką ji paskambino ir griežtai pasakė: „Pirmesnis pavadinimo žodis turįs būti Būtis, juk tai pagrindų pagrindas.“
Apie Būtį Mokytoja kalbėjo net sunkios ligos patale po ją ištikusio negailestingo insulto. Gražiai atsiliepė apie dabartinius poetus, minėjo vienus jai įdomesnių mūsų kartos poetų M. Buroką, R. Stankevičių. Bet tuoj pat nusijuokė: „Juokingi man tie dabartiniai poetai, nesugeba atsiplėšti nuo buities, net B. Brazdžionis ir tas sugebėjo tai padaryti.“ Ir čia pat jos mintys peršoko į klausimą: „Paklausk Donatos (literatūrologės dr. D. Mitaitės – Mokytojos auklėtinės), gal Literatūros institute žino, ar jau išversta ir išleista į prancūzų kalbą Salomėjos Nėries poezija?“.
Mokytojai visada svarbiau buvo rūpestis kitais. Galbūt gydytojams, slaugytojams ir palatos kaimynėms Šiauliuose ir Pakruojyje keistai atrodė ligonės kalbos prieš pat mirtį apie neva jos rankinėje ligoninėje esančius rankraščius, kuriuos mes, lankytojai, turime surasti, nes tie sanskritu parašyti unikalūs tekstai turi patekti mokslininkams, jais galima būtų moksleiviams parodyti lietuvių kalbos reikšmingumą.
Nesistengiau sužinoti, kaip tokias pacientės kalbas vertino ją gydę daktarai, neaiškinau jiems, kad tai ne ligos simptomai, o jos gyvenimo būdo atgarsiai. Man buvo aišku, kad ligonei net akistatoje su visagale mirtimi rūpėjo jos vidiniai įsipareigojimai kraštui, žmonėms. Jos vertybinės nuostatos nepakito net prieš pat iškeliavimą į Mokytojos siekiamybės konstantą – BŪTĮ. Tai ir atsakymas į klausimą, kodėl jos knygos pavadinime pirmasis žodis turėjo būti Būtis, o tik po jo – buitis. Kartu tai ir abejonė, ar mirtis tikrai yra visagalė?
Susitikimų pamokos
Šiandien daug kalbama apie popamokinę veiklą, neformalųjį ugdymą, projektus. Išskirtinis Mokytojos talentas XX a. aštuntąjį dešimtmetį atsiskleidė jai organizuojant susitikimus su garsiais to meto Lietuvos rašytojais, aktoriais, kritikais.
Tie susitikimai, vykdavę Linkuvos mokykloje, buvo ne formalūs, jais Mokytoja siekė konkrečių tikslų: skatino mokinius suvokti, kad knyga iš skaitytojo reikalauja ne tik laiko, bet ir aktyvaus proto, vaizduotės darbo, asociatyvinio mąstymo.
Įstrigo, kaip rimtai Mokytoja per pamokas, fakultatyvus, literatų būrelyje rengdavo mus susitikimams su rašytojais M. Martinaičiu, Just. Marcinkevičiumi, A. Maldoniu, J. Apučiu, E. Matuzevičiumi, A. Bernotu, J. Baltušiu. Į vienus įtraukdavo tik vyresniųjų klasių mokinius, o į kitus, pvz., su J Baltušiu, kurio sodri kalba ir paprastumas buvo suvokiamas visiems, kviesdavo ir jaunesniųjų klasių mokinius.
Prisimenu, prieš susitikimą su poetu M. Martinaičiu, jo kūrybos skaitovu L. Noreika ir kritiku K. Nastopka Mokytoja mums aiškino apie gyvenimo logiškumo ir nelogiškumo dalykus, lyrinio subjekto – „kaukės“ niuansus, skaitėme ir analizavome „Kukučio balades“, aiškinomės, kas yra metaforiškumas literatūroje, kas yra simbolinis vaizdas, koks jis platus. Tik tokie parengti mokiniai eidavo į salę su rašytojais, kritikais.
Mokytoją žavėjo simbolių prasmė, jais buvo galima paslėpti sovietinį to meto realizmą, politines potekstes. Prieš susitikimą su Just. Marcinkevičiumi mokytoja mums iškėlė tezę „Poezija – tai rūpestis dėl visko, kas yra“, aiškino, kad poeto kūryba – tai galingo jausmo ir gilios minties sintezė, skatino pajusti Just. Marcinkevičiaus žodžio talpumą, akino perprasti, ką jo poezijoje reiškia „gėlės žiedas žmoguje“, „išdraskyta strazdo gūžta“, „liūdesys per visą dangų“.
Ji įtaigiai aiškino poeto kūrybos konfliktų priežastis, tragizmą, simboliką. Tik vėliau suvokiau, kad aktorius, kritikus Mokytoja į susitikimus kviesdavo ne atsitiktinius, o tuos, kurie leidžia geriau suvokti poeziją, skatina domėtis ir įsitraukti į poezijos gelmes.
Linkuvoje viešėdavo skaitovai L. Noreika, G. Urbonaitė, O. Dautartaitė (vėliau ir jos ugdytiniai linkuviai aktoriai S. Račkys, R. Jovas), kritikai, literatūrologai A. Zalatorius, K. Nastopka, V. Sventickas, P. Bražėnas ir kiti.
Po tokių susitikimų Linkuvos mokiniai rašydavo rašinius namuose apie susitikimus, kas juose įstrigo, kokių pamokų mokinys gavo, kuo jie praturtino mokinių dvasios pasaulį. Tai šiandien galima būtų įvardyti dvasios savianalize, refleksija.
Smulkmena, bet mums, provincijos vaikams, nuostabu būdavo pasigirti vieni kitiems, kad gavome autografus su įrašais iš rašytojų, aktorių, kurie tada atrodė tokie dideli, garbūs, reikšmingi. Gaila, kad ne visos knygos su autografais išliko iki šių dienų.
Įpareigojimai mūsų dienų jaunimui
Mokytoja S. Lovčikaitė niekada nepriklausė jokiai organizacijai ir jokiai partijai. Jos gyvenimo tikslas ir rūpestis visada buvo Šiaurės Lietuvos žmonės.
„Pasirinkau savo krašto žmones ir žinau, kad nepralaimėjau, – rašė Mokytoja. – Biografija? Jeigu būčiau karalius, kiekvienam valdiniui liepčiau parašyti savo pilietinės ir žmogiškosios atsakomybės gyvenimo aprašymą. Buvusį ir būsimą. Sau – kaip aukščiausią įstatymą savo sąžinei.“
Paskutinis Mokytojos pilietinis žingsnis Linkuvoje – 2011 m. rudenį jos iniciatyva ir pastangomis atidengtas simbolinis akmuo su užrašu: „Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai“.
Mokytoja ir vėl galvojo ne apie save, o apie tuos linkuvius, kurie, išsibarstę po pasaulį, galėtų grįžti į savo dvasios gūžtą Linkuvą ir susitikti, prisiminti, pajusti, kad be savo šaknų žmogus yra menkas ir pažeidžiamas.
Jono TAMULIO nuotr.
TIKSLAS: Mokytojos Stanislavos Lovčikaitės tikslas ir rūpestis visada buvo Šiaurės Lietuvos žmonės.
APIE SAVO MOKYTOJĄ S. LOVČIKAITĘ:
Linkuviškiai ją pažįsta nuo mažumės, o bet kuris sutiktas paklaustas pasakydavo – Mokytoja. Tai žmogus, šventai tikėjęs tuo, ką daro. Viskas tikra. Nėra dirbtinumo, pozos, tuštybės, noro pasirodyti. Reikia. Ne jai. Reikia tautai, valstybei, gimtinei, žmogui.
Būdamas šalia Stasės Lovčikaitės jausdavai, kad būtinai turi šiek tiek pasistiebti. Jei negali įkopti į kalvą ar kalnelį, tai nors ant akmens pasilypėk, nes net ir nuo jo plačiau matyti, toliau girdėti, erdviau ir šviesiau sielai.
Auklėtinė, Linkuvos gimnazijos mokytoja lituanistė Birutė Deveikienė