
Naujausios
Stiprybės šaltinis – artimi žmonės ir namai
Mažeikonietė Elzė Račkauskienė saugo tėviškės sodybą gausiai šeimai. Nuo ligų moteris ginasi darbu, o stiprybės ir džiaugsmo jai teikia būrys vaikų bei anūkų.
Janina ŠAPARNIENĖ
janina@skrastas.lt
Geriausi treneriai – karvutė ir dviratis
E. Račkauskienė kiekvieną dieną pradeda, įveikdama operuoto klubo sąnario skausmą: reikia valios prisiversti išlipti iš lovos. Mažeikonietei padeda suvokimas, kad skausmas tapo gyvenimo dalimi.
„Nuo savęs nepabėgsi. Ar gulėsi, ar dirbsi – vistiek skaudės. Dirbant išsijudina ne tik klubo, bet visi sąnariai. Kol pamelžiu karvę, ir rankos atsigauna, pasidaro nebe tokios sustingusios. Juokauju, kad mano geriausi treneriai – karvutė ir dviratis. Juo ir į ganyklą nuvažiuoju, ir į parduotuvę. O kartais nevažiuoju – einu, vedina dviračiu. Kai skausmai labai surakina, jis – atrama, į kurią įsikibusi galiu paeiti, kol palengvės“, – prisipažįsta moteris.
Darbu gindamasi nuo ligų keliamo skausmo, E. Račkauskienė kol kas nepasiduoda vaikų įkalbinėjimams atsisakyti karvės. Sako, antraip nebeliktų vieno iš svarbiausių kasdienos užsiėmimų. Nes visą gyvenimą praleidusi kaime, neįsivaizduoja sodybos be gyvulių ir paukščių.
„Jei dirbti netingėsi – kaime badauti neteks. Vien karvutė kiek naudos duoda! Mokėk pasidaryti – ne tik pieną ant stalo pasidėsi, bet ir varškę, sviestą, sūrį. Viso to vaikystėje išmokau iš mamos, turėjusios suktis, kad išmaitintų gausią šeimyną.“
Su kartu gyvenančiais dukra, sūnumi, anūku E. Račkauskienė užsiaugina kiaulių, dirba daržus.
„Jeigu ne namų ūkis, mažos pensijos tikrai neužtektų pragyventi. Užtat keista, kad visoje gatvėje karvės yra tik mano ir dar vienoje sodyboje, o visuose Mažeikoniuose gal dešimtį tesuskaičiuotum“, – sako E. Račkauskienė.
Vaikai sugrįžta į šeimos pastogę
E. Račkauskienė prieš aštuonerius metus Anapilin palydėjo vyrą Povilą. Iki šiol kiekviena diena našlės prasideda prisiminimais apie dvidešimt septynerius ranka rankon kartu nugyventus metus. Ir apie tą skaudų rytą, kai į malūną besiruošęs Povilas, pasigestas namiškių, rastas miręs.
„Po laidotuvių buvo laikas, kai verkdavau ištisas dienas. Kodėl mirė vyras, penkeriais metais už mane jaunesnis?! Sesuo Karolina Kazlauskienė prikalbino ateiti į aklųjų draugiją – čia pamačiau, kad nelaimės ne tik mane užklumpa.“
Elzė nusišluostė ašaras ir susirūpino saugoti tėviškės sodybą vaikams, anūkams. Pastarųjų šešetas pas močiutę praleidžia beveik kiekvieną vasarą. Atvažiuoja ir šeši vaikai.
E. Račkauskienės šeimos neaplenkė emigracija – viena dukra su šeima gyvena Anglijoje, tėviškėje vieši kartą per metus. Vėl į Londoną susiruošusiai, jai mama prideda ne tik kaimiškų gėrybių, bet ir maišelius įvairių vaistažolių. Elzė jas pažinti išmoko vaikystėje iš savo močiutės, apylinkėje garsėjusios žolininkės.
Gyvenime netrūko sunkumų
E. Račkauskienės gyvenime netrūko sunkumų.
Pirmoji santuoka nenusisekė, moteris liko viena su dviem mažais vaikais. Povilas irgi turėjo karčios šeimyninės patirties. Du nesėkmių pažinę žmonės suėjo kurti bendrą gyvenimą.
Abu dirbo kolūkyje, sukosi ir savo ūkelyje. Povilas, mokėjęs meistrauti, daug ką namie nuveikdavo pats.
„Gyvenimas jau pradėjo klostytis, kai sulaukėm žinios: buvusi Povilo draugė prarado teisę į jųdviejų vaikus. Vyras – pas mane: negi leisim atiduoti į vaikų namus? Neprieštaravau jo norui vaikus pačiam auginti. Ir taip į mūsų šeimą trys mažyliai lyg iš dangaus nukrito. Tapom daugiavaikiai. O suvestinių brolių ir seserų būrį dar papildė mudviejų su Povilu pagrandukas“, – prisimena Elzė.
Moteris tapo ir oficialia sutuoktinio atžalų motina – įsivaikino juos.
E. Račkauskienė džiaugiasi, kad užaugę sudėtinės šeimos vaikai tvarkosi gyvenimus, palaiko vieni kitus, kaip tikri kraujo broliai ir seserys.
„Povilo vaikų tikroji motina prieš keletą metų sumanė juos susirasti ir susitaikyti per televizijos laidą. Bet vaikai atvykusiems televizininkams atkirto: „Mes turim mamą!“
Račkauskų namuose vietos užteko ne tik būriui vaikų. Čia paskutinius gyvenimo metus praleido slaugomi sunkiai pasiligoję Povilo tėvai, iš patalo nebepakylanti Elzės motina.
Šeimyniškumo pavyzdį rodė gandrai
E. Račkauskienė mena prieš daugelį metų matytą pavyzdį, kad savo namus, savo šeimą gali išsaugoti tik patys jos nariai.
„Gyvenant Laboruose, žuvo mūsų sodyboje įsikūrusios gandrų šeimynos patinas. Suskrido kiti gandrai, gąsdindami puldinėjo patelę, vydami iš lizdo. O ši, aptūpusi dar neapsiplunksnavusius tris gandriukus, per dienas nekilo. Bandėm svetimus gandrus baidyti, mėtyti gandrienei maisto.
Skambinom gamtininkams – ką daryti? Šie nepaguodė: žmonės čia nepadės, jei patelė bus pakankamai stipri – išsaugos lizdą ir jauniklius. Pamatėm, kad gandrienė maisto vaikams skrenda sutemus, kai užpuolikai išsiskirsto. Jaunikliai buvo silpnesni, vėliau už kitus tų metų gandriukus pradėjo skraidyti. Bet motina išsaugojo juos visus ir visi kartu išskrido žiemoti.“
Autorės nuotr.
RYŠYS: Elzė Račkauskienė ryšį su Anglijoje gyvenančios dukros šeima nuolat palaiko internetu. O mažiausią anūkėlį dažniausiai mato nuotraukoje.
Račkauskų šeimos albumo nuotr.
SUSITIKIMAS: Elzė ir Povilas susitiko, jau nusvilę ankstesnėse šeimose.
NAMAI: Vienoje iš paskutiniųjų bendrų nuotraukų – Elzė ir Povilas prie savo namų su tuomet dar ketvertu anūkų ir į svečius atėjusia kaimynų dukrele (pirmoje eilėje kairėje).