
Naujausios
Stogastulpis skirtas nuo žemės nušluotai mokyklai
Šeštadienį miškų apsuptyje glūdinčiame Endriškių kaime į susitikimą ir atminimo stogastulpio šventinimo ceremoniją susirinko buvusios Endriškių mokyklos, pastatytos 1936 ir nugriautos 2006 metais, mokiniai. Tokių mokyklų, išnykusių be pėdsako nuo žemės paviršiaus, Joniškio rajone jau ne viena.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Stogastulpyje įamžino mokyklos atvaizdą
Stogastulpis Endriškiuose prie kelio greta teritorijos, kur kadaise stovėjo mokykla, iškilo dar praėjusių metų rudenį. Jį pastatė auksinių rankų medžio meistras skaistgirietis Jonas Briedis, pats kadaise mokęsis šioje mokykloje. Idėją subrandino po pokalbių su pedagogu Aleksandru Žaliu.
J. Briedis, anot kito šios mokyklos buvusio mokinio, Reibinių kaimo bendruomenės pirmininko Adolfo Kriščiūno, padarė labdarą – aukojo savo darbą. Išskobęs stogastulpį, kuriame įamžino buvusios mokyklos atvaizdą, užsuko pas reibinietę Oną Kalnienę pasikalbėti, kad reikėtų šį atminimo simbolį pašventinti, sukviesti buvusius mokinius ir mokytojus. Taip ir padarė kartu su A. Kriščiūnu.
Nupiešė plakatą, prigamino medalių
Šventinę dieną Skaistgirio šv. Jurgio bažnyčioje žmonėms neužteko sėdimų vietų. Po pamaldų visi vyko į Endriškius, ten kunigas Andrius Trakšelis pašventino stogastulpį.
Pasižvalgę po buvusios mokyklos teritoriją, nusifotografavę apie šimtas žmonių susirinko Reibinių kaimo bendruomenės namų erdviame kieme. Palapinėse išdėliojo lauknešėlius, dalijosi prisiminimais, buvo pasveikinti garbaus amžiaus mokytojai Aleksandras Žalys, Povilas Bareika, dėkota stogastulpio meistrui. Adolfas Kriščiūnas nupiešė plakatą su mokyklos atvaizdu, ant kurio kvietė pasirašyti visus buvusius mokinius, kiekvienam įteikdamas paties ir O. Kalnienės rankomis sukurtus atminimo medalius.
„Buvome nulipdę 48 medalius, o mokinių pasirašė daugiau nei 60. Nesitikėjome, kad tiek susirinks – ne tik iš Joniškio rajono, bet ir Šiaulių, Kauno, Prienų, Rokiškio bei kitų Lietuvos vietovių. Tad likome „skolingi“, juokavome, kad reikės daryti kažkada naują susitikimą, kad ir kitus apdalintume“, – „Krašto žinioms“ pasakojo Adolfas Kriščiūnas.
Jo prisiminimuose Endriškių mokykla – erdvi, daili, su nuostabiais gėlynais, tujomis apsodintais takeliais, vienais metais pripažinta gražiausiai tvarkoma tarp rajono švietimo įstaigų aplinkas.
„Tik geltonųjų autobusiukų nebuvo. Iš Kyburių kaimo reikdavo eiti per mišką prastais keliukais, purvynėmis. Net ir guminiais batais prisemdavome aulus, tekdavo sėdėti per pamoką drėgnomis kojomis. Kai Vešėtinio upelis patvindavo, tėvai ant nugaros nešdavo per užlietus plotus arba veždavo ratais, pakinkę arklį. Po pamokų lygiai taip pat keliaudavome atgal“, – prisiminė A. Kriščiūnas.
Sutikdavo pakely ir šernų, ir stirnų
Tautodailininkė Birutė Dargytė į Endriškių mokyklą taip pat eidavo per mišką – su būreliu bendramokslių. Ją nuvylė dabartinė buvusios mokyklos aplinka. Kadaise mokinių, taip pat ir jos, sodinti berželiai tapę didžiuliais išlakiais medžiais, bet takelio net nesimato. Bendrabučio pastatas apiręs, gal ir perdangos jau įgriuvusios, buvusiame stadione ganosi karvė. Tik malonu buvo išvysti seniai matytus veidus.
Susirinkusieji į renginį su susidomėjimu apžiūrėjo senų laidų, mokyklos pastato nuotraukas, kurias atnaujino ir atsivežė fotografai Virginija ir Stasys Lengveniai. S. Lengvenis pasakoja, pėdindavęs į mokyklą 5,5 kilometro. Rytais būdavo baugu, sutikdavo būrius šernų. Pamena, vis perbėgdavo kelią septyni: visi įprasti, o vienas – beveik baltas, panašus į naminę kiaulę. Sutikdavo ir stirnų, kiškių, o bene labiausiai išgąsdino miške besiganantis paūgėjęs veršis. Vaikui atrodė nežinia, ką toks, pusiau sulaukėjęs, gali padaryti.
Mokykla buvo šildoma krosnimis. Patogu: kai atostogos ar išeiginės – nereikdavo šildyti. Vaikai, kurie iš tolesnių kaimų, galėdavo apsistoti bendrabutyje.
Užfiksavo griovimo momentus
S. Lengvenis, parvažiuodamas į tėviškę, fiksavo kiekvieną buvusios Endriškių mokyklos pastato griovimo darbų etapą. Ji buvo uždaryta 2001 metais, o Turto fondo parduota su žemės sklypu ir pradėta ardyti apie 2006-uosius.
Pirma neliko priestato, kuris buvo prilipdytas tarybiniais metais, jį darbininkai lengvai išgriovė. Užtat smetoninės Endriškių mokyklos sienos, sumūrytos be oro tarpų, tvirtos, ilgai nepasidavė. Daužė ir daužė plaktukais, strypais, kol įveikė, kažkam labai reikėjo raudonų dailių plytų.
Sako, vietos gyventojai sakė net nežinoję, kad pastatas parduodamas. Patys būtų nusipirkę, gal net koks buvęs mokinys verslininkas.
„Toks pat likimas būtų laukęs ir Juodeikių mokyklos. Jos medinis pastatas irgi būtų nušluotas nuo žemės. Gerai, kad susizgribome, bendruomenė perėmė pastatą, pagal projektą gauta lėšų, jis suremontuotas“, – „Krašto žinioms“ priminė buvęs pedagogas Aleksandras Žalys.
Vidos URBONIENĖS nuotr.
Buvęs Endriškių mokyklos mokytojas Povilas Bareika pasirašo ant Adolfo Kriščiūno piešto plakato, kuriame – mokyklos vaizdas.
Prie Jono Briedžio sukurto stogastulpio sustojo buvę Endriškių mokyklos mokytojai ir mokiniai.
Susitiko buvusios Endriškių mokyklos mokinės: (iš kairės) Stefa Matulytė–Miniauskienė iš Joniškio, Ina Balčiutė–Jonikienė ir Šiaulių, Egenija Šimaitytė–Urmonienė iš Ginkūnų.
Buvusios mokinės ir mokytojas: (iš kairės) Roma Sruogytė, Rima Veikalaitė ir Aleksandras Žalys.
Stasio LENGVENIO asmeninės nuotr.
Endriškių mokyklos pastatas buvo pastatytas dar smetoniniais laikais, 1936 metais, o mokykla pradėjo veikti 1937-aisiais. i
Mokyklos pastatą įsigijęs naujas savininkas jį nugriovė.