Naujausios
Tas didingas švenčių laukimas
Kalėdos – viena didžiausių ir laukiamiausių švenčių. Su jomis susiję daug gražių tradicijų, apstu senovinių papročių, apeigų, tautosakos.
Galiojo draudimai
Senajame liaudies kalendoriuje Kūčios ir Kalėdos – senųjų metų palydėjimas ir naujųjų sutikimas. Gruodžio 24-oji – pati ilgiausia naktis, o nuo 25-osios saulė sugrįžta ir dienos ima ilgėti.
Kūčių vardas kilęs iš ritualinio patiekalo, kūčios. Jį gamino iš šutintų kviečių, miežių kruopų, žirnių, pupų su aguonų pienu ar medumi ir vaišino mirusiųjų protėvių vėles. Kūčias šventė dar iki krikščionybės įvedimo. Kūčiomis vadino apeigų vakarienę, o pagal ją – ir visą dieną.
Kūčių diena pilna draudimų. Iki Kūčių visi stengėsi baigti svarbesnius darbus. Tądien negalima nieko sukti, nes avys kvaituliu eis, negalima nieko siūti, nes gyvuliai sunkiai atsives, negalima verpti, malti, malkų skaldyti, kulti, nes tikėjo, kad triukšmingi darbai sukelia ateinančios vasaros audras.
Kūčių darbai
Daugiausia darbo Kūčių dieną turėjo moterys – joms ne tik reikėjo pagaminti valgį Kūčių vakarienei bei Kalėdoms, bet ir sutvarkyti namus – nuplauti sienas, suolus, stalus, išplauti grindis, pačioms pasiruošti. Vyrai stengėsi nesimaišyti moterims po kojų, todėl tvarkėsi apie namus. Pavakary vyrai skubėdavo į pirtį. Po jų praustis eidavo moterys.
Sėsti prie Kūčių stalo svarbu ne tik susitvarkius, švariems, bet svarbiausia – grąžinus visiems skolas. Jei to nepadarysi, – visus metus skolose skęsi. Reikia atsiteisti kaimynams ir artimiesiems už padarytas skriaudas, pamiršti pykčius, nesutarimus. Ypač saugotasi Kūčių dieną pyktis, nes tada visus metus pyksiesi. Nieko neskolino, nes tada gyvuliai nesivestų. Negalima tokį vakarą pamiršti vienišo kaimyno.
Kūčių patiekalai
Kokius patiekalus ruošia Kūčių stalui? Negalima valgyti mėsiško, todėl visi patiekalai iš augalinės kilmės produktų ir žuvies. Aukštaitijoje virdavo miežinę košę. Vidurio Lietuvoje – virtinius, įdarytus džiovintais grybais. Suvalkiečiai virė džiovintų baravykų sriubą.
Beveik visoje Lietuvoje iš kvietinių miltų mielinės tešlos kepė prėskučius, dar vadinamus šližikais, parpeliais, kuriuos valgė užpiltus su aguonų pienu arba su kisieliumi. Kisielių virdavo iš avižinių miltų, spanguolių arba džiovintų vaisių.
Avižinis kisielius yra seniausias. Iš vakaro užplikytus miltus užraugdavo šiltoje vietoje. Kad pranyktų gailus avižų skonis, įdėdavo medžio anglių. Rytmetį tyrę perkošdavo, pridėdavo druskos ir pavirdavo.
Žemaičiai Kūčių vakarienei virė kopūstus su žirniais, gamino cibulynę. Į vandenį smulkiai pripjaustydavo svogūnų, įmesdavo sutrintą silkės galvą, įberdavo druskos ir pipirų. Abu valgius valgydavo su virtomis bulvėmis. Kalėdoms irgi ruošėsi iš vakaro – kepė žąsį, kumpį, vyrai raugė alų.
Kūčių stalas
Kūčių dieną valgydavo mažai, o dažnas stengėsi nieko neimti į burną, todėl visi laukė vakarienės. Dažniausiai prie stalo sėsdavo patekėjus Vakarinei žvaigždei.
Šeimininkas iš daržinės atsinešdavo kuokštelį šieno, paklodavo ant stalo, šeimininkė užtiesdavo stalą gražiausia balta staltiese. Tada jau nešdavo ant stalo valgius. Paprastai stengėsi, kad patiekalų būtų dvylika, tiek, kiek metai turi mėnesių.
Pirmiausia prie stalo sėsdavosi seniausias šeimos narys. Prie stalo sėdėdavo ir samdyta šeimyna. Vyriausias arba šeimininkas pasveikindavo visus, sulaukusius Kūčių, padėkodavo už gerą metų derlių, linkėdavo sulaukti kitų Kūčių. Po to laužė duoną ir visiems dalijo. Dabar visiems dalija paplotėlį (kalėdaitį). Kūčiauja susikaupę. Prisimena praėjusius metus, nepamiršta ir nesančių šeimos narių.
Kalėdų linksmybės
Su Kalėdomis prasideda gamtos atgimimas. Ilgėja dienos ir trumpėja tamsusis paros laikas. Baigiasi senieji ir prasideda naujieji metai.
Pirmą Kalėdų dieną visi būdavo namuose. Pasakodavo, ką naktį sapnavę, nes buvo tikima, kad Kalėdų nakties sapnas išsipildys. Kalėdos irgi pilnos įvairių tikėjimų, orų spėjimų. „Kas Kalėdose ir Velykose vakare pirmas pamato žvaigždę, tas laimingai gyvens“. „Jei Kalėdų rytą oras giedras, tai gerai, šiais metais linai derės“. „Jei Kalėdose lyja, karvės tais metais daug pieno duos“.
Lietuviai tikėjo magiška sveikinimų ir linkėjimų galia. Todėl visi su nekantrumu laukdavo kalėdotojų. Svarbiausias kalėdotojų tikslas – aplankyti visus kiemus, palinkėti šeimininkams gero derliaus ir kitokių gėrybių. Už linkėjimus kalėdotojus vaišindavo ir apdovanodavo.
Iš trobos į trobą eidavo Kalėdų senis arba Kalėda, girdamasis, jog neša terbą, pilną turto, laimės, derliaus. Įėjęs į vidų, semdavo visokių grūdų ir berdavo krikštasuolėn, kuri tikėjimuose yra namų dvasių buvimo vieta. Po to visus sveikindavo, linkėdavo gerų metų, vaikus apdalydavo riešutais.
Vilma MERKYTĖ,
etnomuzikologė
Redakcijos archyvo nuotr.
ŠVENTĖ: Didžiausios metų šventės – Kalėdos turi gilias tradicijas.