Tautodailininkas įkūrė lazdų muziejų

Tau­to­dai­li­nin­kas įkū­rė laz­dų mu­zie­jų

Kel­mė­je, Koo­pe­ra­ci­jos gat­vė­je, sau­sio pa­bai­go­je įkur­tas pri­va­tus laz­dų mu­zie­jus. To­kį žings­nį ry­žo­si ženg­ti vie­nas uni­ka­liau­sių Lie­tu­vos meist­rų – kel­miš­kis tau­to­dai­li­nin­kas Me­čis­lo­vas Ežers­kis, ku­rio ko­lek­ci­jo­je 3770 gam­tos su­kur­tų, tik jo pa­ties šiek tiek pa­to­bu­lin­tų laz­dų, ser­ti­fi­kuo­tų kaip tau­ti­nio pa­vel­do ob­jek­tai.

Ina VIR­GA­NAUS­KAI­TĖ

redakcija@skrastas.lt

Gy­ve­ni­mas tarp laz­dų

Me­di­nis na­me­lis Kel­mės cent­re. Jį Me­čis­lo­vas Ežers­kis nu­pir­ko par­da­vęs sa­vo vie­no kam­ba­rio bu­tą penk­ta­ja­me aukš­te ir paė­męs pa­sko­lą iš ban­ko. Už pa­sko­lą gar­baus am­žiaus tau­to­dai­li­nin­kui su­ti­ko lai­duo­ti jo ge­ras drau­gas.

Ap­leis­tą na­me­lį pir­ko dar už li­tus. Pas­kui ke­le­tą me­tų re­mon­ta­vo. Vis­ką da­rė sa­vo­mis ran­ko­mis. Sam­dy­ti meist­rus iš kuk­lios nė tri­jų šim­tų eu­rų ne­sie­kian­čios pen­si­jos bū­tų neį­ma­no­ma. Juo­lab, kad pu­sę jos ati­duo­da ban­kui. Džiau­gia­si su­krapš­tan­tis lė­šų me­džia­goms. Šiek tiek pa­dė­jo rė­mė­jai.

Kai įren­gė na­me­lio pir­mą­jį aukš­tą, di­džia­ja­me kam­ba­ry­je pa­ren­gė sa­vo laz­dų eks­po­zi­ci­ją. Jo­je 1200 laz­dų.

Iš vi­sų ker­čių žvel­gia įvai­riau­si me­džio su­tvė­ri­mai ir ant­ra­ja­me kam­ba­ry­je. Tik čia dar tu­rė­jo tilp­ti spin­ta, lo­va ir sta­le­lis su fo­te­liais, kad na­me­lio šei­mi­nin­kas tu­rė­tų kur pri­sės­ti at­si­ger­ti ka­vos. Tiek kuk­liam tau­to­dai­li­nin­kui ir už­ten­ka. Ke­ti­na iš­mes­ti ir sek­ci­ją, kad ir ant­ra­ja­me kam­ba­ry­je tilp­tų kuo dau­giau eks­po­na­tų.

Sa­vo­tiš­kos laz­dų puokš­tės ir na­mo „gon­ke­lė­se“. O priean­gy­je iš kie­mo pu­sės iš­dė­lio­ti vel­niu­kai ir ki­to­kie su­tvė­ri­mai iš me­džio, at­li­ku­sio nuo laz­dų. Tai­gi, na­me­ly­je ka­ra­liau­ja laz­dos.

O po­no Me­čis­lo­vo gy­ve­ni­mas ver­da vir­tu­vė­lė­je. Čia jis va­ka­rais ku­ria sa­vo laz­das, šei­mi­nin­kau­ja. Į kam­ba­rį, kaip pa­ts sa­ko, atei­na tik mie­go­ti ir iš­ger­ti ka­vos. „Tu­riu spin­tą ir lo­vą. O kam man dau­giau daik­tų? Gy­ve­nu vie­nas. Mo­te­rims se­no uba­go ne­rei­kia“, – ne­gai­li sar­kaz­mo sau vie­nas uni­ka­liau­sių Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų.

Tau­ti­nis pa­vel­das

2009 me­tais kel­miš­kio tau­to­dai­li­nin­ko laz­dos ser­ti­fi­kuo­tos kaip tau­ti­nio pa­vel­do ob­jek­tas. Jas pui­kiai ver­ti­no Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos re­gio­nų sky­riaus ve­dė­ja dir­bu­si švie­sios at­min­ties Ire­na Se­liu­kai­tė, pro­fe­so­rius Li­ber­tas Klim­ka.

M. Ežers­kio laz­dos – tai sa­vo­tiš­kos mi­to­lo­gi­nės bū­ty­bės. Nu­ke­lia­vęs į miš­ką kel­miš­kis tau­to­dai­li­nin­kas dai­ro­si įdo­mių, su­si­raiz­giu­sių su­si­py­nu­sių ber­žo ša­kų, neįp­ras­tų laz­dy­no, ie­vos ar šer­mukš­nio ka­mie­nų. Ir iš kar­to su­mo­ja, ką iš to­kio me­džio ga­lės pa­da­ry­ti.

„Ga­li bū­ti miš­ke, bet ne­ma­ty­ti me­džio, – sa­ko tau­to­dai­li­nin­kas. – O man tin­ka ir gum­bai, ir vi­so­kius gy­vū­nus pri­me­nan­tys me­džiai. Miš­ke juos nu­žie­vi­nu. Na­mo par­si­ne­šęs šiek tiek pa­to­bu­li­nu. Tu­ši­nu­ku iš­pai­šau tai bū­ty­bei akis. Tarp ke­lių tūks­tan­čių ma­no laz­dų nė­ra dvie­jų vie­no­dų. Vi­sos gam­tos su­kur­tos. Nie­kas jų ne­be­pa­kar­tos.“

Anks­čiau po­nas Me­čis­lo­vas į miš­ką ke­liau­da­vo la­bai daž­nai. Va­sa­rą dvi­ra­čiu, žie­mą sli­dė­mis. Pra­leis­da­vo miš­ke po ke­lias va­lan­das. Tu­rė­da­vo il­go­kai pa­vaikš­čio­ti, kol ras­da­vo sa­vo kū­ri­niams tin­ka­mos ža­lia­vos. Par­si­vež­da­vo po ke­lias­de­šimt įdo­mių pa­ga­lių. Vė­liau juos pa­vers­da­vo laz­do­mis.

Praė­ju­sią va­sa­rą į miš­ką su­si­ruo­šė vos po­rą kar­tų. Žie­mą jau iš vi­so ne­be­ke­liau­ja. Ta­čiau kiek­vie­ną va­ka­rą iki pir­mos nak­ties dar tu­ri iš ko drož­ti laz­das. „Ruo­šiau­si se­nat­vei. Tu­riu me­džia­gos dar bent tūks­tan­čiui laz­dų“, – šyp­so­si mu­zie­jaus įkū­rė­jas.

Pir­mie­ji me­di­nu­kai tė­vams

Iš Kra­žių ki­lęs M. Ežers­kis dir­bo Šiau­lių dvi­ra­čių ga­myk­lo­je te­kin­to­ju. Po to su­grį­žo į Kel­mės ra­jo­ną, Ši­lo Pa­vė­žu­pio žu­vi­nin­kys­tės ūkį. Čia jį su­ža­lo­jo te­ki­ni­mo stak­lės. „Iš­ve­žė į li­go­ni­nę jau ne­be­gy­vą. Pen­kias pa­ras bu­vau ko­mo­je. Nie­kas jau ne­be­ti­kė­jo, kad gy­ven­siu. Bu­vo nu­pir­kę vai­ni­kus lai­do­tu­vėms“, – su hu­mo­ru liūd­nas sa­vo gy­ve­ni­mo aki­mir­kas pri­si­me­na tau­to­dai­li­nin­kas.

Iš mir­ties iš­si­kaps­tė, bet ta­po neį­ga­liu. Tuo­met ir pra­dė­jęs ei­ti į miš­ką. „Ne­mo­ku gu­lė­ti ir spok­so­ti į te­le­vi­zo­rių“. Pir­mą­ją gam­tos su­kur­tą laz­dą iš miš­ko par­ne­šė sa­vo ma­mai. Su­lau­ku­si aš­tuo­nias­de­šim­ties ji jau rei­ka­la­vo laz­dos. Ka­dan­gi pa­do­va­no­to­ji ti­ko, vė­liau ma­ma tu­rė­da­vo ir kas­die­nę, ir išei­gi­nę laz­das. Miš­kas pa­do­va­no­jo ir žva­ki­dę, ir pe­le­ni­nę, nes tė­vas rū­kė.

Pa­ju­tęs, ko­kių įdo­my­bių ga­li­ma ras­ti miš­ke, Me­čis­lo­vas pra­dė­jo kaup­ti įdo­mias laz­das. Jau so­vie­ti­niais lai­kais bu­vo ren­gia­mos jų pa­ro­dos. Ir ne tik Lie­tu­vo­je. Kel­miš­kio laz­dos ke­lia­vo į Mask­vą, Ry­gą ir ki­tus mies­tus.

Il­giau­sia po­no Me­čis­lo­vo pa­da­ry­ta laz­da – dvie­jų met­rų aukš­čio, trum­piau­sia – 15 cen­ti­met­rų.

Vie­nu me­tu per pa­ro­das laz­das ne­blo­gai pirk­da­vo. Da­bar ma­žai kas be­per­ka. Yra vi­so­kių ki­to­kių prie­mo­nių.

Dar tuo­met, kai tau­to­dai­li­nin­kas su sa­vo laz­do­mis gy­ve­no vie­no kam­ba­rio bu­te penk­ta­ja­me aukš­te, į ne­for­ma­lų jo mu­zie­jų kar­tais at­va­žiuo­da­vo pil­nas au­to­bu­sas tu­ris­tų iš sos­ti­nės ar ki­tų mies­tų. Tai ir pa­ska­ti­no įkur­ti pri­va­tų mu­zie­jų.

Au­to­rės nuo­tr.

Pa­to­bu­lin­ti gam­tos su­kur­tas laz­das tau­to­dai­li­nin­kas Me­čis­lo­vas Ežers­kis ne­nau­do­ja įmant­rių įran­kių. Pei­lis ta­po ge­riau­siu jo drau­gu.

Pa­sie­niais iš­ri­kiuo­tos ir į va­zas tar­si puokš­tės „su­merk­tos“ laz­dos uži­ma be­veik vi­są Me­čis­lo­vo Ežers­kio na­me­lį.

Iš­ka­bą mu­zie­jui pa­ga­mi­no vai­gu­viš­kis tau­to­dai­li­nin­kas Ai­va­ras Nor­bu­tas. Įkur­ti mu­zie­jų pa­dė­jo kai­my­nai, kul­tū­ros dar­buo­to­jai ir ke­le­tas rė­mė­jų.

Laz­dų at­ra­mos – ne­pri­dė­tos. Iš na­tū­ra­liai su­si­raiz­giu­sio me­džio. Jos pa­dai­lin­tos tau­to­dai­li­nin­ko pri­me­na mi­ti­nes bū­ty­bes.