Naujausios
Tėviškės trauka
Šaukėnų seniūnijos Vėžalių kaimas – tarytum pasislėpęs tarp šimtamečių medžių, švytintis tvenkinukų akimis, atsiveriantis sunkiai aprėpiamomis žalumomis ir dailiais namais.
Vienoje, Vainorių sodyboje, jau nebėra senųjų šeimininkų, tačiau sodyba – puikiai prižiūrėta, pilna gyvybės. Savo gimtaisiais namais, įveiktos tėviškės traukos, labiausiai rūpinasi dvi Vainorių dukros, iš Vėžaliuose augusios aštuonių brolių ir seserų šeimos.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Net oras mielesnis
Stasė Mažulienė ir Stefanija Gliaudienė savo tėviškėje, Vėžaliuose nuolat negyvena. Viena įsikūrusi Šiauliuose, kita prie Šiaulių, Bubiuose. Bet į Vėžalius abi grįžta labai dažnai.
„Atsigauna mano širdis. Net oras tėviškėje kitoks, mielesnis. Prisisodinu įvairių gėlių, kad gražiau būtų, akmenėliais išdėlioju. Ant didesnio akmens atsisėdusi mėgstu ir kavos atsigerti, ramybe pasimėgauti. Dar auginu braškių, žirnių, svogūnėlių. Šiemet lysvelę braškių naujoviškai pasodinau, vėlėną atkėlusi. Bet labiausiai mėgstu gražintis. Dėl savęs“, – sakė S. Gliaudienė.
Netoliese pievelę grėbianti S. Mažulienė pritarė sesers mintims. Moteris tvirtino, jog tėviškėje – tokia ramybė, kad, būna, vėlyvą vakarą net ausyse pradeda spengti. Tylą nebent koks paukščiukas savo giesme sutrikdo ar gandras sukleketuoja. Nei mašinų ūžesio, nei dulkių, nei šurmulio, kaip mieste.
Mintis parduoti tėviškės sodybos moterims nekyla, nors perkančiųjų vis atsiranda. Smagu kaime pabūti ir joms pačioms, ir kitiems artimiesiems, jų vaikams, anūkams.
Jaukią užuovėją teikia daugiau kaip pusantro šimtmečio skaičiuojantis namas, kurioje seserų močiutė – mamos mama – su seneliu gyveno. Senajame name gimė ir augo šeši Vainorių vaikai, vėliau pastatytame, naujame – dar trys.
Sodas net ūždavo nuo bičių. Kiekvienas vaikas turėjo savo avilius prižiūrėti. Medus upeliais tekėdavo. Tėvai laikė ir gyvulių: karvę, arklį, avių pulkelį.
„Niekada mums nebuvo nei liūdna, nei nuobodu. Ir dabar nėra“, – šypsojosi Stefanija Gliaudienė.
Ir giesmininkė, ir dainininkė
Stefanija Gliaudienė ir Stasė Mažulienė seniai nebeturi tėvelio, prieš metus su trupučiu, sulaukusi 94 metų, mirė mama, prieš mėnesį – jų vyriausiasis brolis.
Apie savo mamą, Oną Vainorienę, dukros pirmiausiai kalba kaip apie labai šviesų žmogų, giesmininkę ir dainininkę, ilgus metus prižiūrėjusią Vėžalių miške esančias kapinaites. Net garbaus amžiaus sulaukusios, kuomet statė kryžių kaimo garbei, O. Vainorienės giesmė per miškus nuvilnijo. „Mirusią mamą gražiai apgiedojo, mes, vaikai Kryžiaus kalnų vietas skaitėme“, – sakė S. Gliaudienė.
Vėžaliuose, pasak moterų, atgyja prisiminimai. Jei nebūtų tėviškės, į kurią galėtų nors trumpam sugrįžti, tie prisiminimai negyvi gulėtų albumų lapuose.
Autorės nuotr.
GĖLĖS: Stefanija Gliaudienė savo tėviškėje prisodina daug gėlių, gražina aplinką. „Mano širdis džiaugiasi, čia būdama“, – sakė moteris.
JAUKUMAS: Senoje sodyboje netrūksta jaukumo: spindi tvenkinuko akis, žydi gėlės, dailiai nupjauta pievelė.
TĖVIŠKĖ: Nors ir paprastas, senas namelis – gera užuovėja Vainorių vaikams ir vaikaičiams.