Naujausios
Tėvynę mylėti širdimi
Ankstų Vasario 16-osios rytą Irma Diminskienė su savo dukterėčia Viktorija Valčiukaite prie kiekvieno Pagryžuvio gyvenvietės (Kelmės rajonas) kelio ženklo, gatvės pavadinimo lentelės pririšo po geltoną, žalią ir raudoną balioną. Vėliau, nė nespėjusi sušildyti rankų, jauna moteris sėdo prie kompiuterio, iš nufotografuotų vaizdų sukūrė šventinį atviruką ir išsiuntė į plačiąsias interneto erdves: „Gyvenkime ir mylėkime pasaulį. Didžiuokimės savo tėvyne Lietuva. Iškelkim laisvės Vėliavą į saulę. Ir būkime viena stipri šeima“.
Prieš dvejus metus su šeima iš užsienio sugrįžusi Irma prieš metus apsigyveno gimtinėje Pagryžuvyje.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Irma Diminskienė, nors ir gimusi Kelmėje, savo gimtine vadina Pagryžuvį.
Čia ji augo, mokėsi pradinėje mokykloje. Vėliau baigė tuometinę Tytuvėnų vidurinę mokyklą ir, kaip ir dauguma jaunų žmonių, išvyko studijuoti. Pasirinko audiovizualinio meno studijas Šiauliuose.
„Norėjau daug ką išbandyti. Ir mokiausi, ir daug keliavau, ir dirbau. Pamačiau pasaulio. Pabuvimas svetur man atvėrė akis, leido suprasti, koks brangus yra savas kraštas“, – pasakojo I. Diminskienė, su vyru Antanu ir trejų metukų dukrele Martyna, gimusia Vokietijoje, prieš dvejus metus grįžusi atgal į Lietuvą, o po metų – ir į Pagryžuvį.
Nors svečioje šalyje jauni, išsilavinę žmonės galėjo tikėtis lengvesnio, sotesnio gyvenimo, mintis, jog jų dukrelė kalbės svetima kalba, skaudžiai žeidė.
„Važiuojam namo“, – abu su vyru kartu ištarėme. Ir išvažiavome“, – šypsojosi Irma.
Pirmiausia Diminskiai apsistojo Šiauliuose. Bet Irma Diminskienė duso nuo miesto dulkių ir triukšmo, ir jai, ir jos mažylei trūko gamtos, gryno oro. „Aš – kaimo žmogus, man reikia su kaimynu atlapaširdiškai, prie tvoros atsirėmus, pasikalbėti, su kiekvienu pasilabinti. Kur mieste tokią prabangą rasi ? Prikalbinau ir tikrą miestietį vyrą į kaimą keltis“, – sakė Irma Diminskienė.
Pagryžuviškė greitai įsiliejo į bendruomenės gyvenimą, džiaugėsi atradusi nemažai jaunų žmonių, pradėjo su jais dirbti būrelyje. Kaimo jaunimas pasirodė esąs labai smalsus, trokštantis žinių, besidomintis naujovėmis.
Kad ir naujovės nenusibostų, Irma sugalvojo kas mėnesį rengti vis kitokius užsiėmimus. Pirmieji trys metų pradžios mėnesiai buvo skirti svarbioms Lietuvai istorinėms datoms. Pagryžuviškiai dalyvavo akcijoje „Sparnuota laisvė“ – su mažesniais ir vyresniais klijavo trispalvius drugelius ant langų.
Vasario 16-ąją, nuo pat ankstyvo ryto, Irma Diminskienė su dukterėčia Viktorija Valčiukaite ant visų Pagryžuvyje esančių kelio ženklų, gatvių pavadinimų lentelių kabino trijų spalvų balionus, nufotografavo ir, grįžusi namo, nesušilusi nė rankų, sumaketavo atviruką. Originalų sveikinimą Irma išsiuntinėjo pagryžuviškiams – tiems, kurie gyvena Pagryžuvyje, ir tiems, kurie išvykę toli. Sulaukė kuo nuoširdžiausių padėkų. Dažnas žmogus net susigraudino.
Dar kitą mėnesį Pagryžuvyje buvo surengta fotografijų paroda laisva tema. Ateityje prie panašaus renginio jaunieji pagryžuviškiai kvies prisijungti ir kitas bendruomenes.
Irma Diminskienė labai domisi keramika, jaunimą supažindino su jos paslaptimis. Iš molio pagryžuviškiai lipdė varpelius, o Irma dirbinius išdegė.
„Dabar – jau tikras pavasaris, todėl švarinomės, tvarkėmės. Nors Pagryžuvys tvarkinga gyvenvietė, tačiau iš parko, pakelių surinkome apie 20 maišų šiukšlių. Beje, talkoje dalyvavo vien jaunimas, vyresniesiems leidome pailsėti. Juk vaikai, paaugliai, jauni žmonės dažniau neatsakingai elgiasi. Jiems labiau ir reikia tvarkytis“, – sakė I. Diminskienė.
Pagryžuviškė su vaikais ir jaunimu jau yra suplanavusi kurti animacinį filmuką. Iki Rasų šventės pagryžuviškiai būtinai apsilankys pamiškėse, pievose, ketina pažoliauti – rinkti kupolią.
Irma Diminskienė sukūrė Pagryžuviui logotipą. Bendrai su bendruomene padarė informacinį stendą. Pagryžuvio simboliu neatsitiktinai pasirinktas ąžuolas. Gyvenvietėje, kaip sargybiniai ąžuolai sustoję į alėją. Ir pats Pagryžuvys Irmai atrodo kaip senas tvirtas medis, kuris simbolizuoja ir lietuviškumą.
I. Diminskienei keista, kuomet žmonės skundžiasi laiko trūkumu. Jauna moteris kol kas sėkmingai spėja ir sugeba derinti motinystę, gyvenimą šeimoje ir visuomeniškumą. O visai neseniai pagryžuviškė pradėjo užsiimti individualia veikla – keramika ir vizualine reklama. „Man visada reikėjo didelio krūvio, aš nemėgstu nieko neveikti“, – šypsojosi moteris.
Pauzių Irmos Diminskienės gyvenime neatsirado nė gimus dukrai. Paaugusi, trejų metukų mergaitė jau kuria kartu su mama. Didžiausias Irmos Diminskienės troškimas – užauginti dvasingą, pilietišką, apsišvietusį, kultūringą žmogų.
Irmos Diminskienės vyras Antanas – irgi veiklus, nenustygstantis vietoje žmogus, todėl nė kiek neprieštarauja aktyviam žmonos gyvenimo būdui.
Diminskių šeima daug laiko praleidžia kartu. Didžiausias jų džiaugsmas – sėsti į automobilį ir keliauti po Lietuvą. Vienąsyk – į Žemaitiją, kitąsyk – ir toliau. Ne tik pamatyti, bet ir pajausti piliakalnių didybę, gamtos grožį.
Ponia Irma dar turi šiltnamių ir daržą, kuriame augina šparagines pupeles, ropes, morkas, burokėlius – sveiką maistą šeimai. Dirbti savo darže Irmai Diminskienei – tikra meditacija, poilsis po dienos darbų. Žemės rėželį moteris pasidalino su devyniasdešimtmetį perkopusia močiute, sodinančia ir sėjančia bulves, pupas ir svogūnus.
Dabar, atsiradus garšvoms, dar plaka žalius kokteilius. Vėliau, kai prisirps uogos, išsivirs ir uogienių.
Nepaisant meilės žemei, gamtai, Irma Diminskienė savo gyvenimą susiejo su kūryba. „Nuo mažumės rašiau eiles, apsakymus, piešdavau, fotografuodavau. Nuo meno nebuvau niekuomet atitrūkusi ir, tikiuosi, neatitrūksiu“, – šypsojosi.
Irma Diminskienė susimąsto ir nusprendžia, jog jos gyvenime jai nieko netrūksta. O jei dar tiksliau – visko pilna: artimų, brangių žmonių, draugų, įvairiausių užsiėmimų. Net dvi kates ir būrį triušių turi.
„Bet gyvenimo pilnatvės tikrai nejausčiau gyvendama svetur. Aš – patriotė, gerai jaučiuosi savo krašte, tarp savų, didžiuojuosi esanti lietuvė ir iš Lietuvos. Be to, užsienyje supratau, jog niekur pinigais nelyja ir niekas jų veltui neduoda. Svečiose šalyse manęs neapleido didesnis ar mažesnis jausmas ir persekiojanti mintis: „Esu svetima“. Svetima nenorėjau būti. Todėl esu čia. Ir būsiu. Su vyru, dukrele. Jei ne Pagryžuvyje, tai vis viena kur nors netoli. Taip nusprendėme, toks mūsų pasirinkimas“, – sakė moteris.
Irma Diminskienė labai norėtų, jog savo tėvynę žmonės mylėtų iš tikrųjų, viską darytų, kad gyventi joje būtų geriau.
Jai atrodo, kad būti patriotu kai kam nesmagu, baugu ar net gėda. „Patriotizmas pradedamas sieti su nacionalizmu. Esą tie, kurie myli savo tėvynę, yra vos ne neonaciai. Man baisu tokius dalykus girdėti“, – tvirtino pagryžuviškė.
Autorės nuotr.
PATRIOTĖ: Irma Diminskienė, pamačiusi pasaulio, dar geriau suprato ir pajautė, kas yra tėvynė. Savo ateitį jauna moteris sieja tik su Lietuva – gimtuoju kraštu.
SVEIKINIMAS: Pagryžuviškė Irma Diminskienė sukūrė ir į platųjį pasaulį lietuviams išsiuntė atviruką Vasario 16-osios proga, linkėdama mylėti savo tėvynę, didžiuotis ja ir būti viena stipria šeima.
Asmeninė nuotr.
TALKA: Šį pavasarį, per talką, Pagryžuvio jaunimas švarino miestelį – surinko 20 maišų šiukšlių.