Naujausios
Tremties metai prisiminimuose lieka
Ginkūnų (Šiaulių raj.) senjorų klubas susirinko paminėti Gedulo ir vilties dienos. Šalies istorijoje labai skaudžių tremčių puslapių. Tai buvo pokalbis apie daugelio žmonių kančias toli nuo Tėvynės. Apie jas pasakojo šio klubo narės, į Sibirą išvežtos, kai dar buvo vaikai.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Traukinys vežė į nežinią
Vitalija Šambarienė sako, kad jai, tada septynerių metukų, buvo svarbu tik tai, kad šalia yra mama. Visa kita – nebaisu.
1949 metų kovo 25-osios naktis. Tie, kurie lietuvius plėšė iš gimtųjų namų, pirmiausia užėjo pas kaimynę. Šie neprašytus svečius atvedė iki jų namo ir pabeldė į langą, perspėjo, kad nebijotų, ir pasakė esanti ne viena.
Paskui mamą išsivedė pas kitus kaimynus, kad taip pat perspėtų ir šie įsileistų. Perspėtieji vedė dar pas kitus...
Mama yra pasakojusi, jog tada turėję duonos, ir, kiaulę kažkada pjovus, lašinių buvo... Vėliau viso to labai reikėjo.
Kai atvežė į Šiaulius, į Guberniją, ešeloną formavo kelias dienas, kol tremiamuosius suvežė iš įvairių pakraščių.
Poniai Vitalijai įsiminė tai, kad kai pirmą kartą pajudėjo ešelonas, susitrenkė vagonai. Žmonės, kurie kas sėdėjo, kas stovėjo, visi vienu balsu ištarė: „Jau...“. Ir ėmė giedoti „Marija, Marija“. Mergytei pasidarė baisu ir ji apsikabino mamos kojas.
Pravažiavus Uralą, jau duodavo arbatos ir kažkokios sriubos.
Atsidūrė Irkutsko srityje. Mama su dukra pateko į kolūkį „Raudonasis partizanas“, to pačio ešelono paskutiniuose vagonuose vežti Vitalijos seneliai – į miškus.
Apgyvendino sename kaime, dideliame name, kuriame, kaip buvo aiškinama, seniau dvarininkas ("pomeščik") gyveno. Šiaip kaimelis buvo pastatytas buvusio miško vietoje tų tremtinių, kurie atvežti 1948 metais. Visi namai – nauji.
Tremties pradžioje mama įsigijo (nežinia, pirko ar išmainė į ką nors) porą vištų, kad vaikams tektų nors po kiaušinį. Vėliau atsirado ir ožka. Vitalijai reikėjo ją ganyti – į krūmus nuvesti.
Mama dirbo už septynių kilometrų – raižė pušis, o Vitalija turėdavo vandens prinešti, pečių užkurti grįžusiems iš darbų.
Paskui išvažiavo pas senelius. To valdžios buvo prašę ir seneliai, ir mama.
Vitalija iš pradžių mokėsi ten pat kaimelyje, o 5-7-ojoje klasėse – už septynių kilometrų. Gyveno internate, savaitgaliui grįždavo į kaimelį.
Į Lietuvą ji grįžo 1956 metais, o jos mama kartu su seneliais – 1959-ųjų kovą, Sibire prabuvę 10 metų be 10-ies dienų.
Visi stengėsi išgyventi
Gražina Gasickienė daugiausiai augo be tėvo, nes jį, kariškį, ir mamą okupantai suėmė, įkalino, kai jai dar nebuvo ketverių.
1948-aisiais senelę su ja, Gražina, ištrėmė į Sibirą. Ten atvažiavo ir mama, kai ją paleido iš kalėjimo.
Atvežtuosius apgyvendino senuose barakuose. Netoliese atskirai buvo vokiškos, japoniškos, rusiškos, lietuviškos kapinės.
Lietuviai pradėjo statytis namus. Kūrėsi šeimos, gimė vaikai. Čia buvo didelis kaimas, jame gyveno 340 lietuvių. Visi pjovė miškus, ruošė medieną.
Vaikams kone viskas atrodė gražu. Kai Gražina pradėjo eiti į mokyklą, ir ji atrodė graži, ir mokytojai – geri.
Dabar, kai G. Gasickienė pasižiūri į to meto nuotraukas, mokykla Taišete atrodo kitaip, „barakai ant barakų“.
Mokytojai – baigę Maskvos universitetus, paskirti mokyti tremtinių vaikus. Viena iš jų, ištekėjusi už lietuvio tremtinio, grįžo su juo į Lietuvą, ir dabar čia gyvena.
Ginkūniškė senjorų klubo narėms papasakojo, kaip jautėsi, kai turėjo vogti.
Visi stengėsi išgyventi. Todėl ir senelė pasiuvo ilgą maišiuką, kad anūkė po drabužiais galėtų paslėpti. Kai Gražina ateidavo pas senelę, ši į maišelį įdėdavo porą bulvių. Mergytė su tomis bulvėmis eidavo pro prižiūrėtoją, ir būdavo taip baisu... Ir lyg – gėda.
„Bet, matyt, būta gero žmogaus, – dabar apie prižiūrėtoją sako G. Gasickienė. – Negi ji nematė? Ji tikrai matė“.
O kur žuvo tėvelis, ji nežino. Apie jį yra tik susidariusi vaizdą iš kitų pasakojimų. Pati jo neprisimena. Tėviškėje pastatė paminklą, prie jo padeda gėlių, uždega žvakeles, tartum čia jis būtų palaidotas.
Mama buvo sekama
Kai 1944-aisiais į Lietuvą grįžo sovietiniai okupantai, Onos Daukšaitės mama, raštinga moteris, tapo apylinkės pirmininke, jos pavaduotoju – beraštis tėtis. Ji žinodavo, kur važiuos vadinamieji liaudies gynėjai, ir apie tai pranešdavo partizanams.
Mama jau buvo sekama. Kartą, kai nuėjo susitikti su trimis partizanais, visus suėmė. Onutei tada buvo metai ir trys mėnesiai.
Buvę Onutės močiutės samdiniai, kuriems, prasidėjus nacionalizacijai, buvo išdalinusi savo žemės, suimtąją paleido, bet laisvėje ji pabuvo vos tris dienas. Dar kartą bandė pabėgti, bet nepavyko.
Lietuvos saugumo archyve yra saugomas paskutinis užrašas, nurodantis, kad Daukšienė išsiunčiama į Irkutsko kalėjimą.
Ją išvežė 1948-ųjų birželį, o rugpjūčio 29-ąją išvežti Onutė, jos tėvelis ir penkiametis brolis.
Onutei šioje kelionėje įsiminė tai, kad mirusį dviejų savaičių kūdikį išmetė pro langą.
Nuvežus, išsirikiavusius, tremtinius rinkosi „pirkėjai“. Tėvelį paėmė į mašinų ir traktorių stotį dirbti kalviu.
Daukšos pateko į miestelį Dolgij Most, esantį 100 kilometrų nuo Kamsko miesto. Čia buvo daug rusų dekabristų kapų.
Į mokyklą Onutė pradėjo eiti tik 1952-aisiais. Lietuviukai labai greitai išmoko rusų kalbos.
Mamai jau baigiant kalėti paskirtuosius penkerius metus, mergytė su broliu, rusų kunigaikščių Trubeckojų palikuonės Darjos padedami, parašė laišką „tėveliui Stalinui“, prašydami jų mamai leisti gyventi kartu.
1952 metų vasario 7-ąją kareiviai į kiemą atvežė mamą. Iškankintą. Sušalusią. Tris paras ji gulėjo be sąmonės.
Tą pavasarį lietuviai pasistatė namelį. Jame apsigyveno ir generolas majoras Vincas Žilys. Jis, pasakodavęs Lietuvos istoriją, Onutei padarė didžiulį įspūdį. Vaikai klausydavosi. Lietuva jiems atrodė stebuklų stebuklas.
Mirė Stalinas. O 1954-ųjų kovo mėnesį mama, parėjusi namo, paklausė: „Ar važiuosime į Lietuvą“. Kur gi tau vaikai nevažiuos...
Tų metų rugpjūčio 20-ąją grįžo, o lapkričio mėnesį mirė 40-metė Onutės mama.
Tautos istorijos dalis
Konstancija Korsakienė pasakojo apie pusbrolį, tremtyje Kolymoje išbuvusį 12 metų. Ten jis pateko aštuoniolikmetis. Nekaltas. Apšmeižtas.
Dirbo šachtose. Grįžęs į Lietuvą sužinojo, kad įskundė ir apšmeižė jo draugas.
Skaudūs pasakojimai vis buvo papildomi. Ir klausimai padėjo prisiminimus ištraukti iš atminties.
Per senjorų klubo narių rankas ėjo tuos baisiuosius tremties metus primenančios nuotraukos. O. Daukšaitė atsinešė iš duonos padarytą rožančių – jis taip pat mena tremtį.
Moterys kalbėjo, jog visa tai ir dar daugiau pirmiausiai turi išgirsti jaunimas. Nes tai – tragiškoji mūsų tautos istorijos dalis.
Dar tik kovo mėnesį Danutės Pocienės ir O. Daukšaitės iniciatyva suburtas Ginkūnų senjorų klubas, kuriame yra 25 nariai, ketina ir tuo užsiimti. Klubo planuose – lankymasis mokyklose, susitikimai, kelionės. Sumanymų, planų – daug.
Autoriaus nuotr.
SAMBŪRIS: Ginkūnų senjorų klubas renkasi Kultūros centre.
LIKIMAS: Vitalija Šambarienė (viduryje) sako, jog tremtyje nebuvo baisu ir todėl, kad mama – šalia.
NEŽINIA: Gražina Gasickienė iki šiol nežino, kur amžinojo poilsio atgulė jos tėvas.
PRISIMINIMAI: Onutė Daukšaitė (kairėje) pasakojo apie savo tėvus bei Sibire praslinkusius metus, Konstancija Korsakienė – apie tremtyje buvusį giminaitį.