Naujausios
Kelmės rajone, Kybučių kaime, gyvenantys Vitalija ir Aurimas Budriai sako, jog per septyniolika jų ūkininkavimo metų pirma vasara tokia keista.
„Jeigu žemė atiduos bent tiek, kiek į ją sudėjome, bus dar gerai. Gyvensime iš išmokų. Bet jeigu eisime į minusą, bus blogai, – nerimo neslepia į elevatorių žirnių sunkvežimį ką tik nuvežęs Aurimas. – Žirniai sugulę. Kol kas nukūlėme tik 15 hektarų. Kviečiai – drėgni. Tinka tik pašarams – į antrą – trečią klasę. Kainos ir taip nedidelės. O sumažinus dar ir už žemą klasę, išeina tik 120 eurų už toną. Ir tų tonų kuliame nedaug. Žirnių tik po porą tonų iš hektaro, pernai kūlėme dvigubai daugiau. Kviečių vidutiniškai išeina 6 tonos, miežių – 5–6 iš hektaro. Kai paskaičiuoji sėklą, trąšas, kurios labai brangios – apie 400 eurų už toną, chemikalus, savo darbo laiką, išeina vos ne minusas. Taigi, nieko gražaus negaliu papasakoti.“
Drauge su tėvais Irena ir Rimantu Budriais Aurimas dirba apie 300 hektarų žemės. Šiemet sėjo 110 hektarų kviečių, 33 hektarus miežių, 35 hektarus vasarinių kviečių, 47 hektarus žirnių. Tačiau dalis laukų dar nenukulta. Javapjūtę trukdo ne tik lietingi orai. Jauna šeima neturi nuosavo kombaino. Jo pirkti ir neapsimokėtų. Kad atsipirktų toks kelis šimtus tūkstančių kainuojantis pirkinys, reikėtų dirbti kelis kartus daugiau žemės. Ir grūdų kaina turėtų būti didesnė.
Neturint kombaino, tenka laukti, kol savo, o kartais dar ir giminaičių laukus nusikuls tie, kurie kombainą turi. Tuomet ateis į pagalbą kolegai.
Vienas pagalbininkas atvažiuoja net iš Telšių. Bet pakulia kelias valandas ir pradeda lyti.
Nuostolius amortizuoja gyvuliai
Augalininkystės nuostolius Vitalijai ir Aurimui šiek tiek amortizuoja gyvulininkystė. Šiai ūkio šakai ir lietinga vasara nebuvo bloga. Pievos sočiai maitino galvijus. Pašaro žiemai taip pat prisiruošta pakankamai.
Tačiau gyvuliai reikalauja didžiulės aukos. Labai pririša prie namų. „Neatsimenu, kur kada nors buvome iškišę nosį iš namų. Kažkada seniai bandėme trumpam išvažiuoti. Bet sugrįžus teko imtis už galvos. Niekas kitas ūkiu nepasirūpins taip, kaip tu pats“, – jauno gyvenimo iššūkiais dalijasi Aurimas.
Gyvuliais daugiausia rūpinasi Aurimo žmona Vitalija. Universitete lietuvių ir suomių kalbas studijavusi moteris pagal specialybę dirbo tik tol, kol gyveno Klaipėdoje. Sugrįžę į Aurimo gimtinę abu pasiaukojo ūkiui.
Po tokių šios praeinančios vasaros išdaigų kartais norisi krautis lagaminus ir grįžti į miestą, dirbti valdišką darbą. Tačiau Budriai gavo paramą. Pirko šienapjovę, grėblį, kitų ūkiui reikalingų dalykų. Todėl dabar įsipareigoję penkerius metus nori–nenori ūkininkauti.
Turi ir kitų pareigų. Nupirko seną apgriuvusį buvusio kolūkio karvių fermą. Ją reikia suremontuoti. 2 000 kvadratinių metrų patalpoje galėtų laikyti techniką, įsirengti grūdų sandėlį ir džiovyklą. Tuomet galėtų neparduoti grūdų tiesiai nuo lauko. Palauktų, kol kainos pakils.
„Kai abiem kojom atsistoji ant žemės, ne taip lengva nuo jos atsitraukti, – mintimis dalijasi Aurimas. – O ir miestuose niekas išskėstomis rankomis nelaukia ir pinigų nežarsto. Sunkumų pasitaiko visiems. Šiemet vasara net ir kurortų verslininkams naudos pašykštėjo. Ką bekalbėti apie žemdirbius.“
Galvijų augintojui vasara – gera
Ūpainių kaime ūkininkaujantis Vytautas Barkauskas veisia ir augina limuzinus. Šiuo metu bandą sudaro 210 galvijų. Ekologinio ūkio šeimininkas yra ir Lietuvos mėsinių galvijų augintojų asociacijos prezidentas. Todėl džiaugiasi, jog vasara buvo palanki visiems mėsinių galvijų augintojams. Žolės – pakankamai. Pašarų žiemai taip pat prisiruoš apsčiai. Pievose žolę pjovė jau tris kartus. Mano, jog galės šienauti ir ketvirtą kartą.
Galvijai suėda po 5–8 ritinius pašaro per parą. Tačiau ši vasara buvo dosni, ir ritinių tikrai nepritrūks.
Šiek tiek liūdniau laukuose. Vytautas pasėlius augina tik savo poreikiams. 30 hektarų kviečių, avižų.
„Tačiau pasėlius gerokai apdaužė liūtys, – pasakoja ūkininkas. – Kur pavyko įvažiuoti, nukūlėme. Kitur dar stovi vanduo. Vandens pilni kanalai. Melioracijai neskiriama lėšų.“
Tačiau V. Barkauskas iš žemdirbystės patiriamų nuostolių nesureikšmina. Galvijams pašaro užteks. O didžiausią naudą ir gauna iš limuzinų. Juos parduoda veisimui ir mėsai. Paklausa, anot pono Vytauto, didesnė už pasiūlą. Supirkėjai iš Lenkijos moka po puspenkto euro už gyvo svorio kilogramą. Perka iki 600 kilogramų užaugintus galvijus. Šveicarai moka dar brangiau. Todėl pasitempti turi ir Lietuvos supirkėjai. Moka bent po 4–4,20 euro už kilogramą gyvo svorio.
