Naujausios
Užsispyrusiam žemaičiui 100 metų – ne riba
Prieš 100 metų gimė dabar Užventyje gyvenantis Antanas Juozapavičius. Užsispyręs žemaitis juokavo, kad jau seniai buvo nusprendęs ne mažiau kaip šimtmečio sulaukti.
Užventiškis nesiskundžia nei gyvenimu, nei dėl sveikatos dejuoja. Džiaugiasi ir jis pats, ir jo artimieji, kad šimtamečio galvoje prisimimai tvarkingai, tarytum į lentynas, sudėlioti. Kokio reikia – tą ir pasiima. Dar prieš porą metų Antanas mielai išsiruošdavo į pasivažinėjimus nuosava mašina. Dabar tik pasivaikščioja.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Margas gyvenimas
Antanas Juozapavičius, garbingo šimtmečio proga pasveikinti atvykusius svečius pasitiko žvaliai nusiteikęs. Geros nuotaikos, optimizmo ilgaamžiui niekada netrūko.
„Margas buvo mano gyvenimas. Buvau ir šaudytas, ir degintas, ir kariuomenėje, ir kalėjime. Perėjau ugnį ir vandenį, patyriau viską, kas tik žmogui gali nutikti. Net ir klinikinę mirtį. Man buvo gražu, tik kuopos vadas iš to grožio ištraukė. Bet skeveldra plautyje iki šių dienų liko“, – sakė.
Ilgus metus užventiškis gyveno su žmona Petronėle, deimantines vestuves atšventė. 2001-aisiais jo gyvenimo moteris mirė. Juozapavičiai, artimųjų teigimu, vienas kitą labai mylėjo, prižiūrėjo, rūpinosi.
Prieš mirtį, gražų birželį, Antanas Juozapavičius Petrutę iš Užvenčio į Klaipėdą aplankyti savo mašina nuriedėjo, paprastų gėlyčių puokštę priskynęs. Automobilį „pravėdindavo“ ir vėlesniais metais, kai jau buvo 90 metų perkopęs. Pavažinėtų ir dabar – bet vaikai, sakė, baiminasi, kad kas neatsitiktų.
Paauglys būdamas, Antanas Juozapavičius yra ne sykį poną Joną Smilgevičių, Nepriklausomybės akto signatarą, Užvenčio dvaro savininką iš Užvenčio į Tryškius su arkliais vežęs. Ponas mašinos neturėjo.
Sykį Antanas Juozapavičius ponui iškrėtė „šposą“ – sukurstė tabako plantacijoje dirbusius žmones streikuoti. Bet Smilgevičius kurstytojo nenubaudė.
Pora metų Antanui Juozapavičiui gražią senatvę dar labiau skaidrina ilgametė pažįstama ir kaimynė Marijona Skirmantienė. „Su Antanu ir su jo Petrute pažįstami nuo 1955 metų. Tada aš į Užventį atvažiavau dirbti medicinos seserimi, Petrutė dirbo dezinfektore, Antanas – ligoninės ūkvedžiu. Ir bendravome visi. Dabar tik Antanas liko. Tai ir padedu jam. Įsitaisiau kaip velnias į kūmas – nei plaukt, nei šaukt. Bet Antaną du sykius nuo mirties pavyko ištraukti. Jei būtų buvęs vienas, kažin, ar dabar kalbėtume ir džiaugtumėmės visi“, – sakė M. Skirmantienė.
Vaikus leido į mokslus
Petronėlė ir Antanas Juozapavičiai sulaukė dviejų dukrų ir sūnaus. Visus vaikus leido į mokslus, kaip išgalėdami.
Vyriausioji dukra Janina Sadauskienė, baigusi Vilniaus universiteto Medicinos studijas, gydytoja chirurge Klaipėdoje dirba bemaž pusamžį. Beje, savo pirmagimę Antanas Juozapavičius išvydo jau trejų metų sulaukusią. Dukra gimė 1942-aisiais, kai Antanas buvo pasitraukęs iš Lietuvos, o sugrįžo karui pasibaigus.
Sūnus Ginutis irgi Vilniaus Universitete įgijo geologo specialybę, yra žinomas ir gerbiamas mokslininkas. Dabar turi geologinę firmą.
Jauniausioji dukra Danutė Juozapavičiūtė, baigė Šiaulių universitetą, kur įgijo fizikos mokytojos specialybę.
Pas tėvelį viešėjusi dukra Janina Sadauskienė pasakojo, jog tėvai visomis išgalėmis stengėsi, kad vaikai galėtų mokytis. Juozapavičių giminėje – ne vienas mokslui pasišventęs žmogus. Ginučio sūnus Aušrius – fizikas, profesorius, Švedijoje apsigynęs disertaciją, dirba Karo akademijoje katedros vedėju. Kitas sūnus – Jaunius, geologas, seka tėvo pėdomis. Janinos dukra Sigita – ekonomistė, sūnus – informatikos inžinierius.
Iš viso šimtametis užventiškis turi penkis anūkus ir keturis proanūkius. Mažiausiajam Motiejukui – vos devyni mėnesiai. Senelis ir prosenelis sakė, jog labai myli visas savo atžalas.
Janina Sadauskienė yra surinkusi ir sudariusi genealoginį medį: iš tėvo pusės – 122 žmonės, iš motinos – 163.
“Į tėvelio šimtmečio šventę Užvenčio malūne kvietėme tik tėvelio pusės atstovus, kurių dar yra likę 73 gyvi. Atvykti žadėjo 67. Ilgaamžių mūsų giminėje būta ir daugiau. Tėvelio seserys Magdalena ir Adelė mirė ilgiau negu 90 metų išgyvenusios, tik brolis Steponas žuvo jaunas per karą“, – pasakojo J. Sadauskienė.
„Gyvenu dar , bet grabą turiu pasidaręs“
Antanas Juozapavičius nesvarsto, kaip jam pavyko šitiek metų nugyventi. Ilgaamžiui visai nesvarbu. Kai žmogus apie mirtį negalvoja, ir toji gyvenimu besidžiaugiantį žmogų pamiršta. „Ką turėjau, tą ir valgiau, nebuvau ir blaivininkas, dirbau, linksminausi. Visko buvo“, – apie savo gyvenimą pasakojo.
A.Juozapavičius turėjo nagingas rankas, buvo stalius. Daugybę karstų yra sumeistravęs. „Gyvenu dar, bet grabą sau turiu pasidaręs, kai prireiks, beliks tik vidų iškloti. Bet gal dar greitai neprireiks“, – šypsojosi.
Autorės nuotr.
ŠIMTAMETIS: Užventiškis Antanas Juozapavičius sakė, jog jau senių seniausiai buvo nusprendęs 100 metų sulaukti. Ir sulaukė.
SVEIKINIMAI: Patį vyriausią ir pirmąjį užventiškį, sulaukusį šimtmečio, sveikino Užvenčio seniūnas Zonis Virbalas.