Vaikus atėmė dėl paauglės prisiminimo

Vai­kus atė­mė dėl paaug­lės pri­si­mi­ni­mo

Jus­ti­na GA­FU­RO­VA

Pra­by­la vis dau­giau tė­vų, su­si­dū­ru­sių su tar­ny­bų tei­kia­ma pa­gal­ba šei­moms, ku­ri su­ža­lo­ja ne tik iš na­mų pai­ma­mus vai­kus, bet ir pa­čius tė­vus. Jau­na šei­ma iš Pak­ruo­jo ra­jo­no taip pat pa­te­ko į vai­ko tei­sių ap­sau­gos re­for­mos mės­ma­lę. Šian­dien jau 7 mė­ne­siai, kai paaug­lė duk­ra ir ma­ža­me­tis sū­nus gy­ve­na at­skir­ti nuo tė­vų ir ne­ga­li vie­ni su ki­tais bend­rau­ti. To­kią baus­mę tar­ny­bos šei­mai nu­ma­tė dar ma­žiau­siai pen­kiems mė­ne­siams.

Giedriaus BARANAUSKO nuo­tr.

Nepatiko namų taisyklės

Ne­gan­dos į šei­mos na­mus pa­si­bel­dė po to, kai paaug­lė pa­si­pra­šė lai­ki­nai pa­gy­ven­ti pas Rū­tos ma­mą, duk­ros mo­čiu­tę.

„Jai ne­pa­ti­ko na­muo­se tai­ko­mos tai­syk­lės, jog po 22 va­lan­dos na­muo­se ne­be­ga­li­ma pri­si­jung­ti prie in­ter­ne­to. Su­lauk­da­vau kal­ti­ni­mų, kad jos ne­my­liu. Bu­vo skau­du gir­dė­ti to­kius duk­ros žo­džius, ta­čiau sten­gė­mės, kaip ga­lė­jo­me. Sup­ra­to­me paaug­liš­ką no­rą maiš­tau­ti, to­dėl duk­rai pa­pra­šius pa­gy­ven­ti pas mo­čiu­tę, su­ti­ko­me“, – pa­sa­ko­ja ma­ma ir pri­du­ria, jei­gu bū­tų ži­no­ju­si, kuo tai baig­sis, nie­ku gy­vu ne­bū­tų su­ti­ku­si iš­leis­ti duk­ros.

Nep­raė­jus nė mė­ne­siui, mo­ters ma­ma (duk­ros mo­čiu­tė) krei­pė­si į ins­ti­tu­ci­jas, pra­šy­da­ma su­teik­ti jai glo­bė­jos sta­tu­są.

Tar­ny­boms pa­si­tei­ra­vus, ko­dėl paaug­lė ne­gy­ve­na su tė­vais, ši pa­ti­ki­no, kad tė­vų na­mai jai ne­mie­li, o ma­ma jos ne­my­li.

Pak­laus­ta, gal­būt tė­vai auk­lė­ja, nau­do­da­mi smur­tą, mer­gi­na pri­si­mi­nė at­ve­jį, kai prieš 4-5 me­tus ma­ma duk­rą su­draus­mi­no rykš­te.

Įvykis – prieš 5 metus

Tar­ny­boms duk­ra pa­pa­sa­ko­jo, esą ir jau­nes­nis bro­lis na­muo­se pa­ti­ria smur­tą, nes ma­ma pa­ke­lia bal­są, rei­ka­lau­da­ma ruoš­tis moks­lams.

To­kio liu­di­ji­mo tar­ny­boms pa­ka­ko. Ko­vo 29 d., li­kus ke­lioms die­noms iki Ve­ly­kų, į na­mus su švy­tu­rė­liais pri­si­sta­tė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, o iš pa­skos ir vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai. Bu­vo nu­sta­ty­ta, kad abu tė­vai na­muo­se blai­vūs.

„Ne­sip­rie­ši­no­me pa­rei­gū­nams, priė­mė­me spe­cia­lis­tus ir šiems pa­sa­kius, kad no­ri pa­si­kal­bė­ti su vai­ku, su­ti­ko­me“, – lem­tin­gos die­nos įvy­kius pri­si­me­na mo­te­ris.

Po po­kal­bio su vai­ku tė­vams bu­vo pa­sa­ky­ta, kad sū­nų tar­ny­bos tu­ri pa­siim­ti.

„Bu­vo pa­sa­ky­ta, kad vai­kas ne­si­skun­džia, jog bū­tų mu­ša­mas, žy­mių taip pat nė­ra. Ta­čiau esą gau­tas skun­das, kad smur­tas šei­mo­je vis­gi bu­vo pa­nau­do­tas prieš 5 me­tus. Mums bu­vo pa­sa­ky­ta, kad vai­kas bus paim­tas ir nu­vež­tas mo­čiu­tei. Po­li­ci­jo­je ap­klaus­ti bu­vo­me tik po dvie­jų sa­vai­čių. Tik ta­da su­ži­no­jo­me, kad mums iš­kel­ta bau­džia­mo­ji by­la. Abu bu­vo­me ap­kal­tin­ti smur­tu prieš duk­rą, o aš dar ir smur­tu prieš sū­nų. Lai­ki­no­ji glo­ba vai­kams pa­skir­ta bu­vo jau ki­tą die­ną po paė­mi­mo“, – pa­sa­ko­jo ma­ma.

Ikiteisminis tyrimas

Pra­si­dė­jo iki­teis­mi­nis ty­ri­mas dėl smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je. Jo me­tu ap­klau­sia­mi vai­kai da­vė skir­tin­gus pa­ro­dy­mus.

Tė­vai ste­bė­jo, kaip vie­no­je ap­klau­so­je sū­nus pa­sa­ko­jo ne­pa­ti­rian­tis smur­to na­muo­se, ta­čiau 16-me­tė duk­ra ti­ki­no prie­šin­gai.

„Iš jos pa­sa­ko­ji­mų ga­li­ma pa­gal­vo­ti, kad mes nuo­lat abu vai­kus muš­da­vo­me“, – grau­di­na­si mo­te­ris.

Ji pri­si­pa­žįs­ta, kad tas vien­kar­ti­nis at­ve­jis prieš ke­le­rius me­tus, apie ku­rį tar­ny­boms pa­sa­kė duk­ra, – tie­sa. Ta­čiau ar tai reiš­kia, kad šian­dien tė­vai ne­tu­ri tei­sės ma­ty­tis su sa­vo vai­kais?

Teis­mas tai­ko kar­do­mą­ją prie­mo­nę neieš­ko­ti ry­šio su vai­kais.

„Da­bar tu­ri­me lauk­ti teis­mi­nės psi­cho­lo­gi­nės eks­per­ti­zės. Jau bir­že­lio mė­ne­sį bu­vo pa­sa­ky­ta, kad ji nu­ma­ty­ta tik 2019 m. sau­sio 31 d. Vai­kai bus dar kar­tą ap­klaus­ti, bus aiš­ki­na­ma­si, ar ku­ris nors iš jų lin­kęs me­luo­ti. Aš su­pran­tu, kad už tą vien­kar­ti­nį at­ve­jį tu­rė­si­me at­sa­ky­ti pa­gal nu­ma­ty­tus tei­sės ak­tus. Nep­rieš­ta­rau­ju. Ta­čiau ar­gi vai­kus rei­kė­jo paim­ti, ar­gi jiems bu­vo bent ko­kia grės­mė gy­vy­bei? Ne­ga­li­me vai­kams nei pa­skam­bin­ti, nei pa­ra­šy­ti. Pro­ku­ra­tū­rai pa­tei­kė­me jau 3 skun­dus, vi­si jie bu­vo at­mes­ti, o ma­no ma­ma pa­ti pa­sa­ko­jo, kad su pro­ku­ro­re bend­rau­ja mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu. Kaip drau­gės?“ – už­si­tę­su­siu teis­mi­niu pro­ce­su pik­ti­na­si ma­ma.

Jei teis­mas nu­spręs­tų pri­pa­žin­ti tė­vus kal­tais, jų lau­kia bau­da, lyg­ti­nu­mas ar­ba lais­vės atė­mi­mas.

Rū­ta sa­ko abe­jo­jan­ti, ar vai­kai iš jų šei­mos paim­ti pa­grįs­tai.

Be to, Rū­ta ti­ki­na, kad tar­ny­bos ne­pa­si­do­mė­jo, ko­kią ap­lin­ką mo­čiu­tė su­kurs vai­kams: „Mes nuo pra­džių bend­ra­vo­me su tar­ny­bo­mis, dėl nie­ko ne­si­gin­či­jo­me, lan­ko­me po­zi­ty­vios tė­vys­tės kur­sus, bend­rau­ja­me su psi­cho­lo­gais, per­siun­čia­me vai­kams pi­ni­gų. Ne­ži­nau, ko­dėl ne­bu­vo pa­si­do­mė­ta mū­sų ap­lin­ka, ar ne­bu­vo ga­li­ma bent mo­kyk­lo­je pa­si­tei­rau­ti, kaip vai­kus mes auk­lė­jo­me, ar tik­rai nau­do­ja­me smur­tą. Gy­ven­da­ma at­ski­rai duk­ra ban­dė per­si­pjau­ti ve­nas, su­si­rgo dep­re­si­ja. O sū­nui ma­no ma­ma no­rė­jo „su­tvar­ky­ti“ in­va­li­du­mą. Iki 5 me­tų sū­nus sir­go sun­kiu la­rin­gi­tu, dus­da­vo. Ne­dar­bin­gu­mą per me­tus tek­da­vo im­ti po 4 kar­tus, ne kar­tą gu­lė­jo­me li­go­ni­nė­je. To­dėl sū­nus tu­ri rai­dos su­tri­ki­mą, o mo­čiu­tė ati­da­vė jį mė­ne­siui į psi­chiat­ri­nę li­go­ni­nę ir ke­ti­no už­da­ry­ti į in­ter­na­ti­nę mo­kyk­lą. Ji net už­drau­dė gy­dy­to­jams teik­ti mums in­for­ma­ci­ją apie vai­kų būk­lę. Vi­saip ban­do­ma įro­dy­ti, kad mes ne­pri­žiū­rė­jo­me vai­kų. Nors ma­no ma­ma ir pa­ti neau­gi­no dvie­jų sa­vo vai­kų, iki šiol mo­ka kaž­ka­da ne­mo­kė­tus ali­men­tus. Iš tų pi­ni­gų, ku­riuos gau­na kaip glo­bė­ja. Ne­sup­ran­tu, ko­dėl spe­cia­lis­tai neat­siž­vel­gia į to­kius fak­tus, ko­dėl mū­sų nie­kas ne­gir­di?“

Pa­si­do­mė­ti ap­lin­ka ne­pa­si­var­gi­no

Ma­mai pri­ta­ria ir Pak­ruo­jo ra­jo­no vie­nos gim­na­zi­jos so­cia­li­nė pe­da­go­gė. Iki vai­kų paė­mi­mo abu jie lan­kė šią mo­kyk­lą.

Spe­cia­lis­tė sa­ko nie­ka­da ne­ma­čiu­si sig­na­lų, kad vai­kai na­muo­se pa­tir­tų smur­tą ar bū­tų ne­pri­žiū­ri­mi: „Abu šei­mos vai­kai bu­vo my­li­mi, sa­ky­čiau, ne­tgi le­pi­na­mi. Jau­nes­nis ber­niu­kas gal bu­vo kiek jaut­res­nis, jam rei­kė­da­vo dau­giau dė­me­sio. Tik­rai ne­bu­vo jo­kių po­žy­mių, kad vai­kai pa­tir­tų smur­tą. Pa­ma­tęs ma­mą, vai­kas bėg­da­vo ko­ri­do­riu­mi jai į glė­bį.

Kad paaug­lė ne­pa­ten­kin­ta gy­ve­ni­mu na­muo­se, ma­tė­me ir mes. Ma­nau, jei­gu tik pra­si­dė­jus šiai si­tua­ci­jai su šei­ma dir­bę spe­cia­lis­tai bū­tų per­žiū­rė­ję paaug­lės so­cia­li­nių tink­lų an­ke­tas, pa­tys bū­tų su­pra­tę, kad mer­gai­tės no­rai bu­vo la­bai di­de­li. De­ja, pa­pras­tam kai­mo žmo­gui jie sun­kiai pa­ten­ki­na­mi. Aš su­pran­tu, kad mo­čiu­tė pa­ti­kė­jo anū­ke, ta­čiau rei­kia su­pras­ti, kad paaug­liai mo­ka ma­ni­pu­liuo­ti, siek­da­mi sa­vo tiks­lų. Ma­nau, vien paaug­lės skun­do ne­tu­rė­tų pa­kak­ti, si­tua­ci­ja tu­ri bū­ti ti­ria­ma.

Ko­dėl ne­bu­vo pa­si­tei­rau­ta net mo­kyk­lo­je, kaip mes, dirb­da­mi kas­dien su šiais vai­kais, ver­ti­na­me si­tua­ci­ją? Da­bar pa­na­šu, kad vai­kai paim­ti be jo­kio ty­ri­mo ir pa­pil­do­mų įro­dy­mų. Įdo­mu, ar bus pa­si­do­mė­ta ir mo­čiu­te, ku­ri da­bar au­gi­na anū­kę? Kiek ži­nom mes, vie­ti­niai žmo­nės, ji ir pa­ti au­gi­no ne vi­sus sa­vo vai­kus, nes mė­go pa­lai­dą gy­ve­ni­mo bū­dą.“

So­cia­li­nė pe­da­go­gė sa­ko ne­sup­ran­tan­ti, ko sie­kia to­kia tei­si­nė sis­te­ma, ža­lo­jan­ti šei­mas: „Da­bar jau­nes­ny­sis tos šei­mos sū­nus gy­ve­na jau pas tre­čius glo­bė­jus. Mo­čiu­tė at­si­sa­kė il­giau pri­žiū­rė­ti jau­nė­lį, pa­si­li­ko glo­bo­ti tik paaug­lę anū­kę. Pas sve­ti­mus gy­ve­nan­tis vai­kas kiek­vie­ną ry­tą ver­kia ir pra­šo ma­mos. Vai­kas, ku­riam sun­ku adap­tuo­tis, da­bar per­kel­tas į ki­tą mo­ky­mo įstai­gą. Ka­ži ar kas nors įver­ti­no, kaip šie pa­si­kei­ti­mai pa­veiks vai­ką?“

Dau­giau ža­los nei nau­dos

Šei­mos tė­vus teis­me gi­nan­ti ad­vo­ka­tė Vil­ma Vol­ko­vie­nė „Va­ka­ro ži­nioms“ sa­kė ke­ti­nan­ti skųs­ti il­gai už­si­tę­su­sį teis­mi­nį pro­ce­są.

„Ma­nau, pro­ce­sas vyks­ta ne­pro­por­cin­gai per il­gai. Kai by­lo­se da­ly­vau­ja vai­kai, ty­ri­mas tu­rė­tų bū­ti at­lie­ka­mas ope­ra­ty­viau. Taip pat ma­nau, kad pri­tai­ky­tos tiek bau­džia­mo­jo po­vei­kio, tiek ad­mi­nist­ra­ci­nės prie­mo­nės, pai­mant vai­kus iš šei­mos, nė­ra adek­va­čios ir pro­por­cin­gos šio­je si­tua­ci­jo­je. Tai­ko­mos prie­mo­nės ne­pa­sie­kia tiks­lų, ne­pa­sie­kia tų tei­si­nių gė­rių, ku­riuos tu­rė­tų už­tik­rin­ti tei­sės ak­tai. Net įver­ti­nant pa­tį blo­giau­sią sce­na­ri­jų, ku­riuo ga­lė­tų baig­tis by­la, bet ko­kiu at­ve­ju ža­la vai­kams ir šei­mai bus pa­da­ry­ta daug di­des­nė, nei nuo­spren­džiu sie­kia­mi tiks­lai ap­sau­go­ti nu­ken­tė­ju­sius. Šiuo me­tu yra ap­skųs­ta ty­ri­mo tei­sė­jo nu­tar­tis dėl kar­do­mo­sios prie­mo­nės pra­tę­si­mo“, – žur­na­lis­tams sa­kė tė­vų at­sto­vė.

Ad­vo­ka­tė skep­tiš­kai ver­ti­na ir tai, kad bau­džia­ma­sis pro­ce­sas pra­de­da­mas ga­vus paaug­lio skun­dą dėl kaž­ka­da įvy­ku­sios si­tua­ci­jos: „Tai neį­vy­ko nei va­kar, nei už­va­kar, nei tuo me­tu, kai bu­vo gau­tas pra­ne­ši­mas apie pra­dė­tą iki­teis­mi­nį ty­ri­mą. Nuo ga­li­mo įvy­kio jau praė­jo ke­le­ri me­tai. Ma­nau, tai ap­lin­ky­bės, ku­rios tu­rė­tų bū­ti ver­ti­na­mos kri­tiš­kai.“

Ki­ta pu­sė ty­li

„Va­ka­ro ži­nioms“ pa­vy­ko su­si­siek­ti ir su Pak­ruo­jo Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­ja Eg­le Kos­ku­te. Iš­gir­du­si klau­si­mus, spe­cia­lis­tė su­sku­bo pa­sa­ky­ti, kad šiuo me­tu ato­sto­gau­ja ir neat­si­me­na, kas yra at­sa­kin­gas už tos šei­mos is­to­ri­ją.

Spe­cia­lis­tė pa­ta­rė vi­sais klau­si­mais kreip­tis į Vai­ko tei­sių ap­sau­gos ir įvai­ki­ni­mo tar­ny­bos at­sto­vę spau­dai. Esą at­ski­ri spe­cia­lis­tai, ku­rie, ti­kė­ti­na, ge­riau ži­no sa­vo ra­jo­no si­tua­ci­ją, su ži­niask­lai­da ne­bend­rau­ja.

Krei­pė­mės į tar­ny­bą, pra­šy­da­mi pa­si­do­mė­ti, ar mi­nė­tos šei­mos at­ve­ju re­gio­ni­nio sky­riaus spe­cia­lis­tai tik­rai el­gė­si pa­gal įsta­ty­mą. Be­je, su ži­niask­lai­da ga­li­mai bend­rau­ti ne­no­ri ir šiuo me­tu paaug­lę anū­kę glo­bo­jan­ti mo­čiu­tė.

Pri­sis­kam­bi­nus jos mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu, ra­ge­lį pa­kė­lu­si mo­te­ris pa­ti­ki­no, jog čia ne tas žmo­gus, ku­rio žur­na­lis­tai ieš­ko.

Pa­reng­ta pa­gal „Va­ka­ro ži­nias“